Angle down Atgal

Kengyro lagerio sukilėlis

Augustinui Švenčioniui, atkurtos Didžiosios kovos apygardos vadui, būtų sukakę 90. Deja, 2012 metų gruodžio 18 dieną, išbuvus tose pareigose dešimt metų, jo gyvenimo siūlas nutrūko. Palaidotas kauno Petrašiūnų kapinėse. Šio garbingo ir drąsaus žmogaus gyvenimą esu aprašęs knygoje „Didžiosios kovos apygardos partizanai“. Pasakodamas savo gyvenimo ir pasipriešinimo okupantams istoriją, augustinas Švenčionis visų pirma didžiavosi tuo, kad buvo vienas iš sovietinio Džezkazgano lagerio sukilimo, paremiant politinių kalinių maištą kengyre, dalyvių.

Partizanų jėgos seko. Vengdamas suėmimo, jau 1949 metais Augustinas atvyko į Jotainių kaimą Vadoklių valsčiuje (Panevėžio apskrityje), bandė ten mokytojauti. Iš čia išvyko į Stelmužę (Imbrado valsčius), dirbo pradžios mokyklos mokytoju. Po trijų mėnesių, 1949 metų balandžio 13 dieną, saugumiečiai jį areštavo mokinių akivaizdoje, surakino antrankiais.

Suimti jo iš Kaišiadorių atvyko saugumiečiai A. Siominas ir I. Kitasovas su stribu Broniumi Čeponiu. Su tokia sargyba pasiekė Kaišiadoris, kur prasidėjo skaudūs tardymai. Paskui išvežė į Kauną. Karinis tribunolas apkaltino tėvynės išdavimu ir nuteisė 25 metus lagerio bei 5 metus tremties. Taip atsidūrė Kazachstano stepėse, Steplago salyne. Tuo metu Karlage kalėjo per 650 tūkst. okupuotų šalių žmonių bei karo belaisvių. Sako, jie nuo nepakeliamų sąlygų krito kaip lapai: mirė iš bado, buvo nužudyti. 1949 m. atskiroje Karlago stepių dalyje, prie Kengyro upės, buvo įkurtas specialus lageris, pavadintas Steplagu.

Čia kalėjo itin pavojingi ,,liaudies priešai“, kurie buvo įdarbinti mangano ir vario kasyklose. Į šias pavojingas sveikatai šachtas buvo siunčiami tik jauni vyrai. Buvo sustiprinta apsauga, kiekvienas turėjo tik numerį. Per metus kaliniai, kontroliuojami cenzūros, galėjo artimiesiems išsiųsti tik du laiškus rusų kalba. Barakai naktimis buvo rakinami, o langai – grotuoti. Steplage tuo metu kalėjo net 2690 lietuvių.

Tais metais Augustinas Švenčionis pateko į Rudniko griežtojo režimo lagerį. Dirbo vario rūdos kasyklose iki 700 metrų gylyje. Išsekusius žmonės brigadininkai su padėjėjais mušdavo kastuvų kotais, basliais ar net metaliniais strypais. Visai išsekusius kalinius siuntė į Kengyro ar kitas stovyklas, o kiek atsigavusius vėl grūsdavo į šachtas. Jau 1952 metų pavasarį į Rudniką atvežė Ekibastuso lagerio kalinius, išgyvenusius sukilimą, kurie prižiūrėtojų savivalę bandė sutramdyti.

Tad kaliniai, solidarizuodamiesi su prasidėjusiu 1954 metų gegužės 16-sios Kengyro kalinių sukilimu, iškėlė reikalavimus lagerio vadovybei. Nutraukė darbą visose vario rūdos kasyklose bei antžeminiuose objektuose. Prie lagerio vartų, vidinėje pusėje, buvo pastatyta kalinių sargyba, nieko neįsileisdavo. Tarp lagerių išlaužė angas, taip sujungdami visus tris lagpunktus. Į darbus nėjo tris savaites, nors vadovybė visokiais būdais stengėsi sukilimą nuslopinti.

Lietuvių atstovu sukilėlių štabe buvo teisininkas Juozas Kundrotas. Veiksmus koordinavo iš visų tautybių kalinių sudarytas komitetas, kurio sudėtyje buvo ir Augustinas Švenčionis. Vieno budėjimo metu, kai Augustinas Švenčionis su Juozu Žvinakiu, Juozu Trečioku, ukrainiečiu Miša Redko ir kitais kaliniais budėjo prie vartų, sargybiniai užpuolė budėjusius. Grumtynių metu Augustinas buvo sužeistas. Sukilimą kaliniai nutraukė po 40 dienų, kai prie lagerio sienų privažiavo technika, vidaus kariuomenė, nuslopinusi maištą Kengyre.

Tuos įvykius aprašė rašytojas-disidentas A. Solženycinas knygoje „Gulago archipelagas“. Džezkazgano lageriuose tarp lietuvių vyravo tvirta patriotinė nuotaika. A. Švenčionis prisimena, kad jie buvo įkūrę pogrindinę grupę, kurios nariai buvo aktyvesnieji politiniai kaliniai Albinas Drevinskas, Vytautas Pauliukaitis, Leonas Birgiola, Juozas Šumskas, Edmundas Simanaitis. Per steigiamąjį grupės susirinkimą trečiame lagpunkte priesaikos žodžius parašė A. Drevinskas, o raštą įdėjo į stiklainį ir paslėpė pirmąjį ir trečiąjį lagpunktus skiriančioje sienoje, tikėdamiesi surasti, kai išeis į laisvę...

Gyvendami žiauriomis sąlygomis, kaliniai tikėjosi išeiti į laisvę. Juos siejo draugystė, žmoniškumas. Augustiną 1955 metai iš lagerių paleido, tačiau tremtyje dar teko išbūti iki 1957 metų pabaigos. Į namus grįžo iškankintu kūnu, tačiau nepalūžęs.
* * *

Augustinas Švenčionis į antisovietinio pogrindžio veiklą įsijungė 1944 metų pabaigoje tėviškėje – Ilgakiemio kaime, Žaslių valsčiuje, kai pradėjo burtis pirmieji apylinkės partizanai. Jo tėvelis Aleksandras buvo Ilgakiemio 28ojo Šaulių būrio vadas, apdovanotas Šaulių Žvaigždės ordinu. Tėvelių iniciatyva nuo 1944 metų rudens mokėsi Kauno 4-oje gimnazijoje.

Tapęs DKA A rinktinės 2-ojo bataliono, kuriam vadovavo Pranas Petkevičius-Kariūnas ryšininku, įstojo ir į gimnazijos pogrindinę organizaciją „Viltininkai“ (vadovas mokytojas Julijonas Keturka). Partizanų vadų sumanymu įsteigė rezervinį būrį „Didžioji viltis“. Rinkdavosi Marijonos Ramanauskienės namuose Kaune, Jurbarko gatvėje, ir pas Vilijampolės bažnyčios kleboną Aleksandrą Masaitį Kauno Aukštųjų Šančių rajone. Augustinas Švenčionis įvardijo ir jaunųjų partizanų pavardes: Viktoras Akučionis-Grovas, Algimantas Goštautas-Algis (žuvo suėmimo metu), Henrikas Bekeris-Kepalas (žuvo lageryje), Antanas Jančaitis-Jančius, Alfonsas Juškevičius, Balys Rasiulis, Adas Laurinaitis, Gintautas Maželis, Raimundas Šilinskas-Šilė, Aleksas Šiaučiūnas-Amatūškė (žuvo lageryje), Kazimieras ZakerevičiusZakaras, Petras Vainius-Sakalas (žuvo nuo smogikų Naujasodžio kaime, prie Palemono), Bronius Marcinkevičius, Romas PangonisKupstas ir kt. 1946 metų pavasarį saugumas juos susekė.

Prasidėjo areštai. Pirmą suėmė H. Bekerį-Kepalą, kuris neatlaikė tardymų ir prakalbo. Suėmimo metu žuvo A. Goštautas. Keli jaunieji kovotojai sugebėjo pasislėpti. Augustinas Švenčionis atsidūrė Klemenso Gursko-Riešuto, vėliau Jono ožeraičio-Vaidoto būryje, kovojančiame Kauno apylinkėse. Būrys priklausė Didžiosios Kovos apygardos A rinktinės 6–ajam batalionui.

Kadangi teritorija ribojosi su „Tauro” apygarda, dalyvaudavo bendrose operacijose su Viesulo ir Vermachto partizanais, priklausiusiais jau Tauro apygardai. Būrio veikimo teritorija buvo Pažaislio, Karmėlavos, Rumšiškių miškai. Pasiekdavo Pakuonio ir Jiezno apylinkes. Buvo keli susidūrimai Beištrakių, Karmėlavos miškuose. Įsimintinos kautynės 1946 metais vyko pelkėtame Romato miške, kur vienu metu buvo susirinkę Perkūno, Meškos ir Riešuto būriai. Iš pat ryto NKVD būriai pradėjo supti mišką, tačiau partizanai buvo užėmę patogias pozicijas.

Mūšis vyko iki vakaro, buvo nukauta nemažai kareivių, tačiau šiame mūšyje žuvo ir būrio vado pavaduotojas Albinas Kazlauskas-Merkys. Vakare kareiviai pasitraukė, o partizanai išsiskirstė mažomis grupelėmis. Kai kitos dienos ryte kareiviai vėl puolė mišką, partizanų ten jau nerado. 1947 metų pavasarį Augustinas Švenčionis netoli Navasodų kaimo, prie Žaslių, pateko į vietos stribų pasalą.

Vėliau sužinojo, kad jį išdavė Mikas Važnevičius, buvęs jo bendražygis partizanas, persimetęs į Žaslių stribų būrį. Likimas lėmė, kad po poros savaičių kankinimų Augustinui Švenčioniui pavyko iš Žaslių NKVD daboklės pabėgti. Kurį laiką slapstėsi, gydėsi sužeistas koją ir galvą, o dešinioji ausis buvo sužalota nepagydomai. 1948 metų gegužės 22 dieną kaip „bandito” šeimos narys į Krasnojarsko kraštą ištremtas jo tėvelis Aleksandras (g. 1904 metais).

Grįžęs iš lagerių ir tremties Augustinas Švenčionis neakivaizdiniu būdu baigė Žemės ūkio akademiją, studijuodamas dirbo laborantu. Tapo mokslų daktaru, docentu. Parašė penkias mokomąsias knygas žemės ūkio darbų mechanizacijos tema. Lietuvos Respublikos Prezidento apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (2003 metais), Lietuvos nepriklausomybės, Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliais.

Stanislovas Abromavičius

Nuotr. iš autoriaus archyvo

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite