Angle down Atgal

Kelionė po Žemaitiją

Įpusėjus rugsėjui, Kaišiadorių Bočių klubo nariai, vadovaujami Marytės Petkevičienės, patraukė į kelionę po Žemaitiją. Žemaičiai visais amžiais buvo dideli Lietuvos patriotai ir aršūs kovotojai.

Minutė atokvėpio Klaipėdoje.
Minutė atokvėpio Klaipėdoje.

Kelionę pradėjome nuo strateginio mūsų šalies punkto – Klaipėdos uosto. Kas tik jį nebuvo užgrobęs: ir vokiečiai, prūsai, rusai – vienu metu net valdė Prancūzijos statytinis. Bet ilgiausiai jame buvo įsitvirtinę vokiečiai, tą galima jausti ir iš architektūros.

Vieninteliame Lietuvos mieste galima pamatyti vokiečiams būdingą stilių. Sustojame prie garsiosios skulptūros, garsiojo laivo „Meridianas“, o pasirodo tikrasis uostamiesčio simbolis – kaminkrėtys. Jis labai įspūdingai „įsitaisęs“ ant vieno iš praėjusių amžių pastato.

Senamiestis gražus, sutvarkytas, negėda ir svečios šalies keliautojui parodyti. Iš Klaipėdos persikėlę per Smiltynės perkėlą vykstame į Jūrų muziejų. Kas dar nebuvo buvę, žiūrėjo delfinų pasirodymą. Vykstame į Kretingos japoniškąjį botanikos sodą. Tai didžiausias Europoje tokio tipo sodas. Jį sukūrė palangiškis Š. Kasmauskas, padedamas meistro iš Japonijos H. Watanabe.

Sodas užima 16 ha plotą. Viskas padaryta per 10 metų ir dar vyksta darbai. Pagrindinis sodo akcentas sakuros ir bonsai – medeliai, kurių dar ir nusipirkti galima vietoje. O šio akcento „užtvirtinimas“ yra akmenys. Pagal japonų filosofiją tai yra būtinas štrichas tokio sodo suformavimui. Suformuotos kalvos, kloniai ir upeliai. Įspūdinga. yra net arbatos gėrimo namelis, be ko neįsivaizduojama bendravimo kultūra Japonijoje.

Važiuojame į kitą objektą. Tai šaltojo karo muziejus, esantis Žemaitijos nacionaliniame parke, 24 km nuo Plungės, įrengtas buvusiame Sovietų Sąjungos bolistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse, Plokščių kaime, raketų bazėje. Čia nuo 1963 m. iki 1978 m. buvo dislokuotos keturios vidutinio nuotolio balistinės raketos, nutaikytos į Vakarų Europą.

Pasirodo, tuo laikotarpiu TSRS tai buvo vienintelė raketų bazė, pasiruošusi bet kurią akimirką sukelti pasaulio susinaikinimą. 1962 m. buvo tokia įtampa, kad trūko tik kibirkšties, ir pasaulis butų virtęs griuvėsiais. Įėjus į požemius, pasitinka slogi ir kupina baimės atmosfera, kuri dar persunkta sunkiai nusakomu dyzelino kvapu. Lankytojams pristatoma unikali vaizdinė ir garsinė medžiaga, kuri pasakoja apie buvusį visiškai slaptą Sovietų branduolinės ginkluotės organizavimą ir veikimo principus.

Atrodo, grįžai keliasdešimt metų atgal į praeitį. Visur savo postuose sedi kariškiai (vaškiniai manekenai). Prie durų pasitinka „budėtojas“, toliau savo poste sėdi atitinkamo rango kariškiai prie radijo priėmimoperdavimo aparatūros, kitame kabinete kapitonas raportuoja papulkininkiui, o tas rusišku stiliumi sėdi jau „įkalęs“, net atsilošęs.

Sklinda garsai, atrodo, verda gyvenimas. Šiurpu, nepakartojama. O kai įėjome į paskutinę ekspozicijos salę, kur yra pagrindinė raketos šachta, esanti 30 metrų gylyje, kurią kadaise iškasė kareiviai savo rankomis, be technikos, norėjosi išeiti iš ten kuo greičiau. Gėda prisipažinti, bet apie šį monstrą, esantį Lietuvoje iki šiol, nebuvau girdėjusi. Visų ekskursantų vardu dėkoju tolerantiškajai pirmininkei Maryte ir gidei Irenai.

Rima Kasparavičienė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite