„Prisipažįstu nesanti istorikė ar lituanistė. Pasirinkau etikos ir psichologijos studijas. Tačiau taip niekada mokykloje ir nedirbau. Baigiau gidų kursus ir vesdama ekskursijas supratau, kad darbe man labiausiai patinka domėtis Vilniaus ir Lietuvos istorija“, – trumpai prisistatė G. Viliūnė.

Netrukus moteris iš leidyklos gavo pasiūlymą bendradarbiauti rengiant leidinį apie visas Vilniaus šventoves, ne tik bažnyčias, bet ir kitų tikėjimų maldos namus. Renkant medžiagą, G. Viliūnė aptiko įdomių dalykų, mistiškų istorijų ir legendų. Visa tai paskatino ir pačiai pamėginti rašyti. Pirmasis romas, kurį ji rašė septynerius metus, skaitytojų buvo palankiai įvertintas.

Rašytojos kūriniuose dažnai gretinami mūsų laikai ir šešių šimtų metų senumo istoriniai įvykiai. Dviejų laikų modelis, anot G. Viliūnės, panaudotas tam, kad skaitytojai lengviau atpažintų knygoje paminėtas istorines vietoves, architektūros paminklus. „Juk dauguma tos epochos architektūros objektų yra neatpažįstamai pasikeitę, bet išlikę iki šių dienų“, – teigė ji.

Vakaro metu moteris papasakojo ne tik apie savo naujausią istorinį detektyvinį trilerį „Anos lobis“, bet ir kitus romanus, apžvelgė juose veikiančias garsias Lietuvos istorijos asmenybes, ypatingą dėmesį skirdama nepelnytai užmirštoms karališkosios giminės moterims – seserims, dukroms, žmonoms, mamoms. Išgirdome apie Sofijos Tyzenhauzaitės, Vazų dinastijos moterų – princesės Anos, Vladislavo Vazos žmonų Cecilijos Renatos ir Liudvikos Marijos Gonzagos – likimus.

Susirinkusiuosius rašytoja stebino kažikuriomis karalių asmeninio gyvenimo detalėmis, kurios istorijos vadovėliuose paprastai nutylimos.

Viešnios demonstruojamų skaidrių pagalba pamatėme ne tik, kaip atrodė istorinės asmenybės, bet ir koks anuomet buvo Vilnius, jo architektūra.

Rašytoja prasitarė, jog artimiausiuose jos planuose – istorinis romanas apie Zigmanto Vazos valdymo laikotarpį, o kol kas ji aktyviai rašo istorinius straipsnius žurnalams „Legendos“ ir „Iliustruotoji istorija“.