Vytauto Kandroto nuotr.
Angle down Atgal

„Keliauju su knyga „Ypatinga Lietuva“

Priimu koronaviruso mestą iššūkį ir šią vasarą intensyviai keliausiu po Lietuvą. Kas savaitę pasiūlysiu Jums po nuostabų maršrutą pačiuose įvairiausiose Lietuvos kampeliuose. Galbūt juose esate buvę prieš keletą metų, bet lankytinos vietos sparčiai keičiasi, atsiranda vis naujų parmogų, galimybių ir turizmui pritaikytų objektų. Pasistengsiu, kad mano rekomenduojamos vietos būtų rečiau lankytos, todėl nerašysiu apie Vilnių ar Palangą. Lietuvoje yra ir daug daugiau nuostabių vietų, kurias vienija bendras statusas – valstybės saugomos teritorijos. Tai 5 mūsų nacionaliniai ir 30 regioninių parkų bei 6 rezervatai. Sutikite, apkeliauti 41 teritoriją šios vasaros tikrai nepakaks. Kartu jų plotas užima 17 % šalies teritorijos. Dalis jų – mažai mums pažįstami, nors juose įrengta puiki infrastruktūra, nauji pažintiniai pėsčiųjų ir dviračių takai, o gamtos ir kultūros paveldo objektai nėra perkrauti turistų srauto.

Juose lankytis saugu ir nebrangu: daugelį gamtoje esančių objektų galima apžiūrėti bet kuriuo metu, nebūtina eiti į patalpas, nėra didelių žmonių srautų, nereikia ilgai ruoštis ar pirkti bilieto ar specialios aprangos. Prie objektų pastatyti informaciniai stendai padės susipažinti su lankoma vieta, o šalia įrengtose poilsiavietėse bus patogu surengti iškylą.

Taigi dabar pats metas dar kartą leistis į kelionę po Lietuvą – nors kraštovaizdis ir nesikeičia, tačiau sparčiai plečiasi galimybės jį pažinti. Nauji pažintiniai pėsčiųjų ir dviračių takai, apžvalgos bokštai ir regyklos, lankyti pritaikytos klampios pelkės ir atokūs piliakalniai kviečia iš naujo apžiūrėti šalia mūsų esančius gamtos ir istorijos lobynus. Norintiems patirti dar daugiau – lankytojų centrai ir gamtos mokyklos, įdomios ekskursijos ir netikėtos edukacinės programos leis prisiminti iš kartos į kartą saugomas kultūros tradicijas, išbandyti senuosius amatus, įsijausti į mūsų protėvių kasdienio gyvenimo iššūkius. Keliauti po saugomas Lietuvos teritorijas praktiška, patogu ir saugu.

Biržai – rekordų ir smegduobių kraštas

Kol ežerų ir marių vanduo dar neįšilęs, pats laikas pasibastyti po Lietuvos pakraščius, kurie garsėja ne maudynėmis, bet unikaliais gamtos ir paveldo objektais, įdomiais pažintiniais takais, o birželis tam puikiai tinkamas metas. Pirmoji mano išvyka – į Biržus.

Rytas Astravo dvare

Astravo dvarą su Biržais jungia ilgiausias Lietuvoje medinis pėsčiųjų ir dviračių tiltas per dirbtinį Širvenos ežerą. 550 m ilgio tiltas ir Širvenos ežeras, atsiradęs dar 1860 metais užtvenkus Agluonos ir Apasčios upes – taigi jau du objektai rekordininkai. Biržus patogu apvažiuoti dviračiais, o kas eisite pėstute, mašiną pasilikite stovėjimo aikštelėje Jaunimo g., ir atnaujintu tiltu pasieksite Astravo dvaro sodybą. 1862 m. pastatyti Tiškevičiams priklausę itališkos vilos stiliaus rūmai yra viena gražiausių romantizmo laikotarpio dvarų rezidencijų Lietuvoje. Tiesa, šiemet ji remontuojama, atnaujinamas ir pats parkas, tad ankstyvas rytmetys, kai nėra darbininkų ir statybinės technikos triukšmo – puikus metas pasigrožėti Biržų miesto panoramomis nuo tilto ir kito kranto. Nepatingėkite nužingsniuoti nuo Astravo rūmų dar 200 m į vakarus – ir atsidursite prie užtvankos, kuri ir yra Širvėnos ežero atsiradimo kaltininkė. Šalia modernios, vingiuotų formų dambos galite apžiūrėti ir senąją dvarininkų statytą tiltą-užtvanką iš raudonų plytų, kuri tarnavo iki pat 1986 m.

Senosios žydų ir karaimų kapinės

Sugrįžęs prie automobilio, traukiu į link miesto centro. Pakeliui dar vienas įdomus objektas, kuriuos pradėjau tyrinėti pastaraisiais metais – senosios žydų ir karaimų kapinės Apasčios pusiasalyje, Kluono g. gale. Jos vienos didžiausių Lietuvoje, tiesa, dalinai užstatytos ir kiek apleistos,

Bet sunkiausia rasti įėjimą į jas. Tai primena tam tikrą rebuso sprendimą. Kai atsiduriu akligatvyje, kurio dešinėje – gyvenamieji namai, o kairėje – įvažiavimas į gamybinę teritoriją, pagalvoju, kad ne ten pataikiau, bet pro tvoros kampą pastebiu senuosius antkapius. Galop susigaudau, jog įėjimas į kapines siauras – vos poros metrų pločio takas tarp mūrinės tvoros ir tujų alėjos. Kapinės nenušienautos, bet tai tik sustiprina šios vietos aurą – laukinė augmenija žiedais puošusi visą kapinių teritoriją, tiek apgobdama stačius akmens luitus, tiek užkopdama ant jau nuvirtusių antkapių. Tačiau kapinės palyginti gerai išsilaikę. Kalbama, jog pagrindinė priežastis, atbaidydavusi bet kokius vandalus ir piktadarius – sovietmečiu šalia kapinių veikusios gyvulių skerdyklos skleidžiami kvapai.

Biržų pilis

Taip praleidžiu ankstyvą rytmetį, o tada duris atveria Biržų krašto muziejus ir regioninio parko lankytojų centras. Tad pats metas apžiūrėti Biržų centrą. Pilis, kurioje įsikūręs krašto muziejus „Sėla“ – ryškiausias Lietuvoje bastioninių pilių tipo paminklas, statytas dar 1586–1589 m., o jos pylimą puošia geradarių parūpintos patrankų kopijos (originalai saugomi tvirtovės arsenalo viduje). Šiandien jas saugo ne budrūs kariai, o varnos, kurių lizdų piliavietėje augančiuose medžiuose itin gausu. Jos garsiu triukšmu praneša apie kiekvieną įtartiną įsibrovėlį. Muziejaus viduje – nuolatinės ekspozicijos pilies rūmose ir tvirtovės arsenale bei dvi parodų salės su nuolat keičiamomis ekspozicijomis.

Biržų regioninio parko lankytojų centras

Visai šalia pilies įsikūrusiame Biržų regioninio parko lankytojų centre (Rotušės g. 10, Biržai) įrengta intriguojanti ekspozicija „Prasmengančios žemės kraštas“ bei mineralų ir uolienų kolekcija. Ši tema tarsi įvadas į tolimesnę pažintį su Biržų kraštu, kuris garsėja smegduobėmis, įgriuvomis, atviro karsto procesais (savitu geologiniu reiškiniu). Lankytojai taip pat gali užsisakyti pažintines eskursijas po regionio parko teritoriją.

Kirkilų ežerėliai

Po pilies, muziejaus ir lankytojų centro apžiūros išeisite sotūs žinių, bet alkanu skrandžiu. Papietauti jau galima mieste: lankytojų centro darbuotojai patars, kurios maitinimo įstaigos po karantino jau veikia. Bet kur kas smagiau surengti iškylą ir pavalgyti gamtos prieglobstyje. Tokiems pietums puikiai pasitarnaus Kirkilų ežerėliuose įrengta poilsiavietė. Tad iš Biržų judu 9 km į šiaurės vakarus, ir per Kirkilų kaimą atriedu prie pusmėnulio formos apžvalgos bokšto. Bent jau man asmeniškai – tai pats gražiausias ir geriausiai suprojektuotas apžvalgos bokštas, kuriame drąsiai jausis net ir tie, kurie jaučia aukščio baimę. 30 m aukščio bokštas turi dvi terasas – apatinę ir viršutinę, o uždari laiptai į viršų labiau primena saugią daugiabučio laiptinę nei evakuacinius išėjimus su metalinėmis ažūrinėmis pakopomis, kaip kituose bokšteliuose.

Kada užlipti į viršų – prieš valgį, ar po jo, paliksiu nuspręsti Jums, o vietą poilsiavietėje patarčiau užsiimti iki pietų meto. Kirkilų ežerėlių aplinka itin palanki iškylų organizavimui. Šį pavasarį ką tik nutiestas pažintinis pasivaikščiojimo takas prie Kirkilų karstinių ežerėlių – tai puiki galimybė stebėti šiuos unikalius vandens telkinius iš labai arti. Takas nutiestas per nedidelės pelkutės ir pusiasalius,

o kiekvienoje „salelėje“ atrasite poilsiui skirtą įrangą, suoliukus, stalą ar net stogines. Puiki vieta iškylauti skirtingoms kompanijoms, laikantis saugaus atstumo. Tuo netrukus įsitikinu, kai apie 11.30 val. viena po kitos į automobilių aišktelę suguža keliautojų automobiliai ir nešini maisto pintinėmis ir kitu iškylų inventoriumi, okupuoja vieną po kito ežerų salelėse esančius staliukus. Viena porelė net gi ryžtasi išsimaudyti, bet pakalbinus paaiškėja, kad tai vietiniai gyentojai.

„Vandens temperatūra +13oC, pats tas atsigaivinti, ir labai naudinga sveikatai jo sudėtis“ – gundo jie mus, stebinčius maudynes nuo krantų, bet daugiau niekas neprisijungia.

Karajimiškio kraštovaizdžio draustinis

Po pietų laukia dar visa grandinėlė lankytinų objektų – tikras smegduobių „paradas“. Biržų apylinkes aktyviai formuoja karstiniai reiškiniai, o smegduobės atsiveria pačiose netikėčiausiose vietose – po gyvenamuoju namu ar alaus daryklos kieme. Nors ir pakelėse akylesnis keliautojas netruks atpažinti taisyklingus įgriuvų piltuvus, vienur virtusius kūdromis, kitur – želdinių salelėmis dirbamame lauke, Karajimiškio kaime verta iššokti iš automobilio ar nulipti nuo dviračio. Čia laukia natūraliai susiformavęs smegduobių parkas, kuris itin išraiškingas žiemą, kuomet smegduobėse išaugę medžiai nusimeta lapus. Bet neprašausite ir atvykę čia vasarą – unikaliam geologiniam reiškiniui ir smegduobėms pažinti čia įrengtas pažintinis geologinis takas (ilgis – 700 m). Takas prasideda prie Geologų duobės, toliau veda pro Lapės olą iki Gojelio pietvakariniame pakraštyje plytinčio smegduobių ploto, kuriame yra Barsuko ola ir kitos smegduobės.

O desertui lieka Karvės ola. Tai bene žymiausia karstinė smegduobė, esanti Karajimiškio kaime. Įgriuvos gylis – daugiau nei 12,5 m, jos apačioje atsiveria ištirpusio gipso vietoje susidariusi požeminė ertmė. Iš jos į šalis nusidriekia net penki urvai: Šlapioji ola, Siauroji landa, Šikšnosparnių landa, Rupūžės ola su požeminiu 1,5 m gylio ežeriuku ir Blizganti ola. Karvės ola ištirta ir 1964 m. paskelbta geologiniu gamtos paminklu.

Karvės olos prieigose taip pat įrengta poilsiavietė su keletu staliukų ir pavėsinių iškylautojams, tad jei neradote vietos Kirkiluose, galite įsikurti čia. Kol pavargę ilsisi, eiklesnieji gali paėjėti 300 m iki tolumoje matomos, nuo kitų atsiskyrusios Ievos smegduobės.

Likėnai ir Pabiržė

Po smegduobių pamažu galima sukti link namų, pakeliui apžiūrint Likėnus ir Pabiržės miestelį. Likėnai, turintys mineralinio vandens, galėjo išaugti tikrą kurortą, jei tik palankiai būtų susiklosčiusios istorinės aplinkybės. Dabar čia veikia reabilitacijos ligoninė, o mineralinio vandens paskanauti galima parke įrengtoje biuvetėje. Parko centre kruopščiai prižiūrimas tvenkinukas su lieptais ir suoliukais – dar viena vieta pasimėgauti saule, ramybe ir gamtos prieglobsčiu. O parko gilumoje, už tvenkinio – Likėnus garsinantis Smardonės šaltinis, kurį aš esu įrašęs į savo subjektyvų Lietuvos šaltinių dešimtuką.

Iš Likėnų į Pabiržę – vos 2 km, čia taip pat nutiestas dviračių takas. Tiems, kas iš tiesų sukaito ar iki dabar nedrįso išsimaudyti, verta pasinaudoti dar viena galimybe. Pabiržės miestelio centre, priešais iškilią Švč.Trejybės bažnyčią telkšo tvenkinukas, bendruomenės rūpesčiu įrengtas paplūdimys. Čia rasite ir persirengimo kabiną su riestanosiu tilteliu į šuoliams į vandenį. Kol jūsų kelionės draugai maudysis, galima apžiūrėti ne tik bažnyčią ir senąją jos vietą, bet ir kelionės pabaigai nusifotografuoti prie jos stovinčių, tarpukarį menančių Vytauto Didžiojo ir Motiejaus Valančiaus paminklinių biustų.

Kiti nepaminėti objektai

Birželio dienos ilgos, tad smalsiausieji ir energingiausieji gali nuveikti kur kas daugiau.

Siauruko ekspozicija Biržuose. Taip, taip. Biržai irgi turi siaurąjį geležinkelį. Stotį, geležinkelio bėgių fragmentą ir neilgą sąstatą galite apžiūrėti šalia pagrindinės Kęstučio gatvės.

Šalia pilies – dvi religinės šventovės: Evengelikų reformatų ir Šv. Jono krikštytojo bažnyčios. Birželio pabaigoje Biržuose tradiciškai švenčiami Šv. Jono atlaidai.

Sparčiai auganti Arbatinukų galerija ir pokalbiai apie arbatą ir prie arbatos (Vytauto g. 12, Biržai). Gali būti, kol atvyksite, kolekcijoje bus jau 500 eksponatų. O Lėlių muziejuje (Pačeriaukštės k. Biržų r.) pamatysite net 900 įvairiausių lėlių, kurias kolekcionuoja ir pati gamina muziejaus šeimininkė.

Ką veikti?

Ekskursijos ir edukacijos muziejuje „Sėla“, Biržų regioninio parko lankytojų centro edukacinė programa „Smegduobių kraštas“, vandens dviračių nuoma Agluonos upėje prie fontanų, plausto nuoma Širvenos ežere, baidarių nuoma Nemunėlio upėje, basų kojų takas Drąseikių kaime, montebolas Mantgailiškio dvaro sodyboje, pažintis su Biržų krašto aludariais.

Pakeliui...

Daugumai šalies gyventojų į Biržus patogiausia atvykti pro Pasvalį, tad verta trumpam stabtelti šiame mieste, kuris savaip išnaudoja atsivėrusias smegduobes – pietinime miesto pakraštyje įkurtame „Smegduobių parke“ įrengta poilsio zona miestiečiams ir svečiams. Norintiems pravažiuoti ramesniais krašto keliais – siūlau į Biržus ar iš jų traukti pro snaudžiančius ir turistų neišlepintus rajono miestelius – Vabalninką ar Papilį. Vabalninke išlikęs senasis urbanistinis planas, o Papilyje – stūkso dviejų bažnyčių (katalikų ir reformatų) bokštai. Vienos iš jų šventoriuje išbaidžiau užsižiopsojusią stirną stirną.

Straipsnis parengtas pagal kelionių vadovą „Ypatinga Lietuva. Keliaujame po saugomas Lietuvos teritorijas“

Autoriaus nuotraukos

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite