Algimanto Barzdžiaus nuotrauka
Angle down Atgal

Kėdainių ligoninės gydytoja reabilitologė Raimonda Augienė apie įvairius jausmus iššaukiančią pandemiją: ieškokime pozityvo kasdienėse situacijose

Kėdainių ligoninės gydytoja reabilitologė, Lietuvos gydytojų sąjungos Kėdainių filialo vadovė, o karantino laikotarpiu ir Karščiavimo klinikos Skubios pagalbos skyriaus medikė Raimonda Augienė džiaugiasi, kad vidurio Lietuvos mieste buvo gerai pasiruošta COVID-19 pandemijai suvaldyti, tačiau nerimauja dėl dabar sustabdytų ir nesprendžiamų pacientų sveikatos problemų.

Kuriant Karščiavimo kliniką netrūko bendro ir darnaus kolektyvo darbo, tačiau R. Augienė pripažįsta, kad emocijų pasitaikė įvairių. „Susidūriau tiek su garsiai trimituojamu pykčiu, tiek su absoliučia panika, tiek ir su palaikančia, ramia reakcija. Bet turiu ir labai gražių pavyzdžių.“ – teigia R. Augienė. Apie jaudinančius momentus per karantiną, apie iššūkius valdant pacientų srautus ir užtikrinant medikų bendruomenės saugumą bei motyvaciją – pokalbyje su gydytoja Raimonda Augiene.

Raimonda, pandemijos metu Jums teko iš reabilitologės tapti skubios pagalbos skyriaus medike, priimančia galimai infekuotus COVID-19 pacientus. Kaip Jums pačiai pavyko persiorientuoti?

Esu dirbusi Reanimacijos skyriuje slaugytoja ir Priėmimo skyriaus gydytoja. Tad man asmeniškai teko ,,atgaivinti“ ten įgytus įgūdžius ir žinias. Be to, pačią pirmąją balandžio savaitę mūsų ligoninėje nuotoliniu būdu buvo organizuojami praktiniai kursai, skirti paciento, sergančio COVID-19 infekcija, būklei vertinti, gydyti, taip pat buvome apmokomi, kaip atlikti deguonies terapiją, kaip naudotis plaučių ventiliacijos aparatu. Viskas nuo pradžių buvo ir dabar yra labai rimta. Po mokymų pasijutau daug tvirčiau.

Paskui susipažinau su Skubios pagalbos skyriuje dirbančia slaugytojų komanda. Jų greita reakcija ir patirtis – įkvepia ir padeda. Kas 5 metus atnaujinu specialybės licenciją, todėl lankau ne tik savo srities, bet ir kardiologų, pulmonologų ir neurologų konferencijas, sužinau gydymo naujoves. Jos padeda man neatitrūkti nuo terapinio profilio specialybių. Visa tai ir padėjo lengviau persiorientuoti į naujas pareigas.

Kaip pakito Jūsų darbo diena ir atsakomybės?

Darbo diena pasikeitė kardinaliai. Pirmąsias 2 karantino savaites darbas užsitęsdavo ir 10−12 valandų, nes reikėjo perorganizuoti darbo procesus, paruošti patalpas karščiuojantiems ir nekarščiuojantiems pacientams. Dabar jau į budėjimus einu paromis arba naktimis. Keisdamasi su kolegomis turiu sąlygas kas 6 valandas pailsėti.

Rytais kelis kartus per savaitę susitinku su abiejų įstaigų (poliklinikos ir ligoninės – red.past.) vadovais, apsikeičiame informacija. Kasdien po porą valandų nuotoliniu būdu konsultuoju pacientus kaip reabilitologė. Sudarinėju individualius reabilitacijos planus pacientams, kaip kasdienėmis namų sąlygomis galima padėti sau. Čia labai gelbsti mano reabilitacijos kolegos: kineziterapeutai, ergoterapeutė, psichologė. Darbe nepaprastai padeda šilti santykiai su kolektyvu, komandinis problemų sprendimas.

Neramu dėl to, kas dabar yra neišsprendžiama. Kalbu apie sustabdytas reabilitacijos paslaugas, kai reikia tiesioginio sąlyčio su pacientu: masažo, fizioterapijos procedūrų. Teko konsultuoti pacientus ir po veidinio nervo paralyžiaus, ir po kojos nervo pažeidimo, kuomet stacionarizavimas lyg ir nebūtinas, o labai pagelbėtų fizioterapija. Teko šiems pacientams itin preciziškai suplanuoti programas namuose.

Dalyvavote Karščiavimo klinikos kūrimo procese. Papasakokite, kaip vyko šis procesas Kėdainių ligoninėje?

Pamenu, kaip pirmąjį karantino dienos rytą dar valdėme minią pacientų, kurie nieko nežinodami apie karantino sąlygas, bandė patekti į polikliniką, skambinau, kad mano 35 pacientai nebeatvyktų į ligoninę. Visi per keletą valandų turėjome išmokti dirbti nuotoliniu būdu.

O jau popiet ėmėmės Karščiavimo klinikos Skubios pagalbos skyriaus organizavimo darbų. Vadovaujant ligoninės direktoriui S. Skauminui ir gydytojui A. Hofmanui, apžiūrėjome patalpas. Prasidėjo kabinetų kraustymas. Čia paruošėme karščiuojančiųjų zoną su reanimacine palata, izoliatoriais, keliose palatose įrengėme deguonies terapijos vietas, prie priėmimo skyriaus įvažiavimo pastatėme palapinę, kurioje atskyrėme karščiuojančius ir nekarščiuojančius pacientus.

Taip pat perorganizavome stacionaro darbą, perkėlėme pacientus, kad turėtume tuščią korpusą galimai COVID-19 infekuotiems pacientams, perorganizavome personalo darbą. Buvo įrengti persirengimo kambariai, kur dirbantieji Karščiavimo klinikos infekuotoje zonoje būtų maksimaliai saugiai atskirti nuo likusio personalo. Džiugu, kad darnus bendras darbas leido gerai pasiruošti esant poreikiui priimti pavojingą ir plataus užkrečiamumo infekciją.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte karantino metu?

Iš karto, vos tik paskelbus karantiną, vienas iš pirmųjų mūsų kartu su ligoninės direktoriumi S. Skauminu rūpesčių buvo medikų saugumas. Ligoninėje yra gydytoja epidemiologė, kuri rūpinasi viskuo, kas numatyta įstatymuose ir aktuose. Aš buvau atsakinga už pagalbą organizuojant praktinius medikų specialios aprangos rengimosi kursus.

Stengiausi būti kaip galima arčiau savo kolegų, kad būtų sumažintas nerimas, įtampa, matyti ir girdėti visus kylančius klausimus ir nesklandumus. Visą savaitę nuo ryto iki vakaro didžioji dalis skyrių buvo aplankyti ir grupelėmis, po nedaug, po 3−4 medikus, apmokyti rengtis tą specialią apsauginę aprangą. Nes po kontakto su pacientu, būtent neįdėmiai, neteisingai nusirengiant specialią aprangą, iškyla didžiausias pavojus užsikrėsti šia infekcija. Medikai turi būti labai atsargūs ir užtikrinti, kad jie tai daro gerai.

Paminėjote nerimą, įtampą. Kokias paaštrėjusias emocijas ar jaudinančius momentus įsiminėte?

Kaip ir visi žmonės, taip ir medikai šiuo karantino laikotarpiu turi visokiausių jausmų. Juk kiekvienas labai individualiai reagavo į infekciją. Susidūriau tiek su garsiai trimituojamu pykčiu, tiek su absoliučia panika, tiek ir su palaikančia, ramia reakcija. Tad suvaldyti emocijas, kelti motyvaciją irgi yra iššūkis.

Bet turiu ir labai gražių pavyzdžių. Iki ašarų sujaudino pirmosiomis karantino dienomis po ligos į darbą grįžusi mūsų skyriaus valytoja Janytė. Ji atnešė prisiūtų iš savo medžiagų veido kaukių. Pirmąją savaitę tikrai buvo sumaišties dėl jų, kol išsiaiškinome, iš kur ir kiek gausime vienkartinių. Tas jos nuoširdumas taip sujaudino. Be galo gera prisiminti ir draugų pasiteiravimus, kuo gali prisidėti nuo finansinės paramos iki priemonių.

Siaučiant pandemijai apribotas socialinis kontaktas, atsirado suvaržymų ir medikams bendraujant tarpusavyje. Kaip sprendžiate kolegų subūrimo, informavimo klausimą?

Šiuo nelengvu metu vidinė komunikacija tikrai labai svarbi: su profsąjungos bendruomene jau nuo savo darbo pradžios bendraujame mano sukurtoje uždaroje grupėje socialiniame tinkle, o jais beveik visi naudojasi. Dalinamės informacija, nuotraukomis iš mūsų kasdienybės, palaikymo žinutėmis. Periodiškai rašau elektroninius laiškus, kurie skirti visiems Gydytojų sąjungos Kėdainių filialo nariams. Jie labiau oficialūs, informuojantys apie priimtus sprendimus, nutarimus su mūsų įstaigų administracijomis. Esu sukūrusi ir atskirą Facebook grupę mūsų filialo tarybos nariams. Dalinuosi su komanda viskuo ir niekada nepriimu sprendimų viena. Gaunu ir kritikos, ir malonaus palaikymo.

Kas Jus pačią motyvuoja, skatina nepalūžti?

Labai padeda vyro kantrumas ir tolerancija bei visos šeimos ir artimųjų supratimas, palaikymas. Taip pat telefoniniai pokalbiai su artimaisiais, draugais, trumpos palaikymo žinutės, kartais pakanka tik gauto klausimo „Kaip gyveni?“. Dukros draugiškai pasidalijo pagausėjusius buities darbus. Kartu ieškome naujų receptų ir eksperimentuojame virtuvėje, lepinamės skanėstais. Radome netgi „McDonalds“ receptų. Vyresnėlė sudarė intensyvią mankštos programą. Man teko leistis vadovaujamai. O mažesnioji užsiėmė siuvimo pamokomis, pamokiau siūti šiek tiek. Pirmasis jos siuvinys buvo apsauginė veido kaukė. Dabar jau pasiūta ir kepurė, ir net rankinė. Visi stengiamės išeiti pasivaikščioti bent valandai, nes vaikų nuotolinis mokymasis prie kompiuterio tikrai nemenkai nuvargina akis.

Ko palinkėtumėte visuomenei ir kolegoms, kad kaip įmanoma greičiau grįžtume į įprastas vėžes?

Kiekvienas turime teisę jaustis ir išgyventi viską savaip. Žmonės dar vis dažnai įsibaiminę, o ją didina tai, kad mes retai besusiduriame su pavojingomis infekcinėmis ligomis ir turime mažai patirties. Nebijokite kalbėtis apie savo baimes ir nerimą. Tiek su šeimos nariais, tiek su šeimos gydytoju, tiek drąsiai kreipkitės psichologo pagalbos. Šiuo metu pagalbos telefonu tikrai galima gauti.

Ieškokite pozityvo kasdienėse situacijose: pasidarykite grožio procedūrą namuose, pasipuoškite, paruoškite vakarienės stalą neįprastai, išeikite vakarieniauti į balkoną su kaimynais, perskaitykite kad ir meilės romaną. Svarbiausia laikytis visuomenėje skelbiamų nurodymų, neinvestuoti savo laiko ir sveikatos, bandant juos paneigti ar kritikuoti, ir atsiminti, kad medikai pasiruošę padėti bet kuriuo paros metu. Tik labai prašome sąmoningai ir atsakingai rūpintis savimi bei artimaisiais – tuomet padėti spėsime visiems.

Ačiū už pokalbį!

Vilma Balčiauskaitė

Projektas „Priešakinėse linijose“ siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Kviečiame visus medicinos darbuotojus pasidalinti savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiame el.p. akimirkos@ugdantikomunikacija.lt.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite