Pirmiausia užsidėkite kaukę sau

Šiauliai
Pirmiausia užsidėkite kaukę sau
Laura Švab Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Tai yra Etaplius.lt skaitytojo nuomonė, už kurios turinį redakcija neatsako!

Lėktuvo stiuardesė instruktažo metu praneša, kad nelaimės atveju deguonies kaukę turėtume visų pirma užsidėti sau, o tik tada vaikams ir aplinkiniams, jei dar galime kažkam padėt. Taip ir dabar, šiuo ypatingu laikotarpiu, užsidėkime kaukę visų pirma sau, o tada kitiems. Tik perkeltine prasme. Visų pirma, žvilgtelėkime į save, atpažinkime savo jausmus, savo baimes. Nuraminę protą ir aptarę strategiją su savimi, galėsime atsakingai skleisti vibracijas toliau.

Labai svarbu, visų pirma suprasti, kas su manimi vyksta. Ko aš bijau ir ypač, ko aš bijau labiausiai. Ar man baisu, kad aš galiu prarasti darbą ir net kojos linksta, kai pagalvoju, jog mano garbaus amžiaus mama yra rizikos grupėje ir jos gyvybei gresia pavojus. Gal aš nerimauju dėl to, jog pavargsiu nuo milžiniško šiurmulio namie, kur krykštauja 3 mažamečiai, o aš tik kepsiu, virsiu ir troškinsiu. Gal nuolat jaučiuosi pavargusi ir įtariu sau lėtinę ligą, bijau, kad sunkiai atlaikysiu, jei užsikrėsčiau. O gal mano kaip vyro atsakomybė už šeimos finansinę gerovę pakibo virš galvos kaip juodas debesis, nes gausiu tik minimalų atlyginimą darbovietei paskelbus prastovą. Dar daug daug variantų ir jų visų neįmanoma aprėpti. Mes kiekvienas turime savo priežastis gąsčiotis ir būti įsitempę. Tik identifikavus jas ir iškėlus į dienos šviesą, galima rasti atsvarą ir ramiau reaguoti. Bei pasiruošti galimiems scenarijams.

1. Nustatau, ko aš konkrečiai bijau.

2. Perkošiu per racionalumo rėtį: ar mano baimės pagrįstos?

3. Jei reikia, ieškau papildomos informacijos – ekspertų, spacialistų nuomonių ir rekomendacijų.

4. Atsitraukiu, apžiūriu šitas baimes iš visų pusių, įvertinu galimus nuostolius.

5. Numatau visas prevencines priemones, sudarau planą, kaip galiu geriausiai apsisaugoti.

6. Gyvenu toliau, nes nustačiau, ko bijau ir padariau bei darau daugiausia ir geriausia, ką šiuo metu galiu, kad apsisaugočiau.

Gal tai ir atrodo egoistiška, bet šiuo metu labai svarbi vidinė komunikacija. Iš pradžių turime suprasti ir nuraminti save, tuo pačiu būsime jau pasiruošę tinkamai bendrauti su savo šeima, aplinkiniais ir jiems padėti.

Daugiau mažiau visi krizės metu išgyvename tas pačias fazes:

šoko (neigimo) – pvz. „negaliu patikėti, kad tai vyksta“;

pykčio - kai kaltiname neatsakingus tautiečius, valstybę, šikšnosparnius ir panašiai;

liūdesio (nusivylimo, depresijos) – kai svyra rankos, galime jaustis bejėgiais;

susitaikymo – ieškome išeičių, galimybių, sužiba viltis.

Duokime sau laiko, kaip įmanoma ramiau pereikime visas stadijas.

O tada atkeliavę iki susitaikymo, imkimės veiksmų.

Geriausias būdas pajusti bent šiokią tokią kontrolę ir stabilizuoti pabirusią rutiną – įsivesti dienotvarkę. Patartina kartu su visais šeimos nariais nuspręsti ir surašyti, kelintą keltis, pusryčiauti, eiti pasivaikščioti, atlikti buities darbus, lavintis, skaityti, kada laikas skirtas kiekvienam individualiai pabūti, o kada sėsti prie bendrų veiklų: stalo žaidimų, filmų šeimai ir panašiai. Labai svarbu persidėlioti darbus taip, kad kiekvienas turėtų pareigų ir būtų aiškios atsakomybės. Bet kokiu atveju reikėtų palikti laisvą erdvę bent keletą valandų per dieną nenumatytiems įvykiams bei veiklos ir žinoti, joga bet kada galima persitarti ir perdėlioti tiek dienotvarkę, tiek kitus kitus organizacinius klausimus.

Išlikime ramūs ir tolerantiški.