Kartą lankiausi pas draugą ir jis parodė man savo žmonos apatinius

Vilnius
Pixabay.com nuotr.
Reporteris Skaistė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Prieš keletą mėnesių draugas pakvietė mane užeiti. Jis nusivedė mane tiesiai į miegamąjį ir iš stalčiaus ištraukė kažkokį maišelį. Iš jo draugas išėmė prabangius nėrinių apatinius, priklausiusius jo žmonai, ir tarė:

– Šį komplektą aš nupirkau savo žmonai, kai mes pirmą kartą buvome Paryžiuje. Tai buvo prieš dešimt, ar devynis metus. Žmona taip jo nė karto ir neapsivilko, vis saugojo kažkokiam ypatingam atvejui… Man rodos, dabar atėjo būtent tas momentas.

Draugas priėjo prie lovos ir atsargiai padėjo šį nėriniuotą grožį prie kitų daiktų, paruoštų laidotuvėms. Vakar mano draugo žmona mirė…

Jis ilgai žiūrėjo į daiktus, o paskui pasisuko į mane ir tyliai sušnabždėjo:

– Žinai, dabar aš supratau, kad nereikia nieko saugoti kokiam nors ypatingam atvejui. Kiekviena minutė, kiekviena valanda, kiekviena diena, kurią gyveni šioje planetoje, yra pats ypatingiausias momentas.

Jo žodžiai… Jie visiškai pakeitė mano gyvenimą…

Dabar aš skaitau savo mėgstamas knygas, o ne atidėlioju jas vėlesniam laikui. Aš dažniau susitinku su artimaisiais ir draugais, ir rečiau užsilieku darbe. Tik dabar aš supratau, kad visas mūsų gyvenimas – tai patirtis, kurią reikia vertinti.

Kasdien aš geriu vyną iš brangių krištolinių taurių, padovanotų vestuvėms. Velkuosi geriausią kostiumą, eidamas į parduotuvę. Aš naudoju savo mėgstamiausius kvepalus kiekvieną dieną, o ne per šventes. Nuo šiol žodžiai „kada nors“ ir „vieną dieną“ dingo iš mano žodyno. Nuo šiol aš noriu matyti, jausti, girdėti ir veikti čia ir dabar.

Aš mąstau apie tai, ką būtų padariusi mano draugo žmona, jei būtų žinojusi, kad rytoj jos nebeliks. Tikriausiai ji būtų paskambinusi draugams, kurių seniai nematė, surinktų visą šeimą ir nueitų į mėgstamiausią restoraną…

Galvoju, kad jei mano dienos būtų suskaičiuotos, tai visi nebaigti reikalai man trukdytų ir mane erzintų. Manau man neduotų ramybės tai, kad aš taip ir nepamačiau savo senų draugų, su kuriais žadėjau susitikti „kada nors vėliau“. Mane neramintų tie laiškai, kurių aš neparašiau, atidėdamas juos į tolimą stalčių. Mintis apie tai, kad nekalbėjau savo artimiesiems apie meilę, keltų man pyktį.

Šiandien aš nepraleidžiu nė vienos galimybės įsileisti į savo gyvenimą šypsenos ir laimės. Aš nesaugau nieko, kas neteikia man teigiamų emocijų. Aš dažnai primenu sau, kad kiekviena mano pragyventa minutė ir diena – tai ir yra tas ypatingas atvejis.

VMarkus.lt