REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2019 m. Gruodžio 24 d. 08:00

Kardinolas: „Pirmiausia turėtume vieni kitų atsiprašyti“

Šiauliai

Ramybė. Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ: „Be Dievo artumos visos kalėdinės dovanėlės tampa visiškai nereikšmingos. Per šv. Kalėdas melsiu Viešpatį, kad jis kiekvieną iš jūsų apdovanotų savo meile ir ramybe.“

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt


111198

„Šv. Mišių vyną pasidarydavau iš razinų, o vietoje komunikantų naudodavau iš kvietinių miltų iškeptus vaflius“, – prisimena kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. Savaitraščio „Etaplius“ skaitytojams 81 metų Jo Eminencija atvirauja, kaip švęsdavo Kristaus gimimo šventę lageryje, tremtyje ir kada mūsų dovanėlės tampa visiškai bereikšmės.

„Lageryje viskas buvo dar sudėtingiau“

– Jau netrukus po Vėlinių Lietuvos prekybos centrai sužimba eglutėmis ir girliandomis. Kokios šv. Kalėdos ir Kūčios buvo jūsų vaikystėje?

– Prisiminimai apie vaikystės šv. Kalėdas ir Kūčias yra patys gražiausi, nors ta proga jokių dovanėlių negaudavome. Kūčių vakarą motina virdavo kisielių ir kepdavo kūčiukų, o tėvelis grūsdavo aguonas. Aš sukiodavausi apie krosnį, tikėdamasis gauti nors vieną dar šiltą kūčiuką, bet mama sakydavo, kad reikia papasninkauti ir palaukti vakarienės. Prie stalo gana vėlai sėsdavome keturi broliai ir tėveliai. Tėvelis išdalydavo visiems po kalėdaitį, kurį suvalgę toliau valgydavome iškeptą žuvį, aguonpienį su kūčiukais, kisielių ir užbaigdavome obuoliais.

Labiausiai įsiminė 1949 metų Kūčios. Sugrįžau iš vidurinės mokyklos, kuri buvo už aštuonių kilometrų, ir tėvelis buvo pažadėjęs ankstų rytą pavėžėti į mokyklą. Tačiau vidurnaktį užgriuvo stribai ir enkavėdistai, liepė kinkyti arklius ir kažkur juos vežti. Todėl ankstų žiemos rytą (dar naktį) turėjau per sniegą pėsčiomis kulniuoti aštuonis kilometrus į mokyklą.

– Penkerius metus – 1983–1988 m. – kalėjote sovietiniuose Permės ir Mordovijos lageriuose, 1988 m. buvote ištremtas į Sibirą. Kokios šv. Kalėdos ir Kūčios buvo įsimintiniausios ir kodėl?

– Labai įsimintinos Kūčios buvo sovietinėje kariuomenėje 1958 ir 1959 metais. Penki Kunigų seminarijos auklėtiniai tarnavome darbo batalione prie Juodosios jūros. Kūčias valgydavome po komandos „Otboj!“ („Gulti!“). Kai visi suguldavo, naktį į lauką išeiti buvo galima tik su apatiniais baltiniais (jei šalta, buvo galima užsimesti milinę). Vienas iš seminaristų Algimantas Keina dirbo dalinio sanitariniame punkte ir pas jį vienas po kito ateidavome su baltais „kostiumais“, valgydavome Kūčias. Namiškiai ar Kunigų seminarijos vadovybė atsiųsdavo kalėdaičių, šį tą nusipirkdavome iš anksto ir dalydavomės viltimi, kad po kelerių metų galėsime Kūčias valgyti namuose.

21992909-684316801771956-794902452876886330-o.jpg

Lageryje viskas buvo dar sudėtingiau. Pirmas Kūčias nelaisvėje valgiau 1983 m. Pskovo kalėjime. Į kamerą su išdaužtais langais ir susprogusiais radiatoriais, kai lauke buvo –20 laipsnių, uždarė apie penkiasdešimt kalinių. Visi jie buvo nuteisti už kriminalinius nusikaltimus ir niekas neprisiminė Kūčių. Vietoje Kūčių vakarienės kaliniai, degindami rankšluosčius, virė iš arbatžolių vadinamąjį čefyrą, o prižiūrėtojai, užuodę dūmų kvapą, užklupo čefyro virėjus ir viską atėmė. Mačiau tokius liūdnus kalinių veidus, tarsi jie būtų palaidoję tėvą ar motiną. Po šiek tiek laiko mums, kaliniams, davė po dubenį labai nesimpatiškos sriubos, bet buvome alkani, todėl greitai dubenys liko tušti. Tokios buvo pirmosios Kūčios nelaisvėje.

Kitais metais Kūčios taip pat būdavo be paplotėlio, kadangi tikrintojai juos iš laiškų išimdavo. Kai vežė į tremtį, atidavė visus konfiskuotus paplotėlius ir jų buvo susikaupusi nemaža krūvelė. 1987 metais Kūčias ir Kalėdas praleidau tik ką atvežtas iš Mordovijos į Uralo lagerį. Šventes praleidome karantine, valgydami kaliniams skirtą davinį.

Apie dovanėles Kalėdų proga nebuvo net minties, kadangi griežto režimo lageryje buvo galima gauti per metus tik vieną siuntinį ir, žinoma, ne per Kalėdas.

Nelaisvės metais brangiausia dovana buvo šv. Mišios, kurias slapta beveik kasdien aukodavau. Mišių vyną pasidarydavau iš razinų, kurias kaliniui namiškiai galėjo atsiųsti, o vietoje komunikantų naudodavau iš kvietinių miltų iškeptus vaflius. Siųsdami siuntinį, mano bičiuliai neužmiršdavo įdėti razinų ir vaflių.

13055797-476636685873303-1655293943125585206-o.jpg

Kuo mažiau tikėjimo, tuo garsiau dejuojama

– Kokios buvo šv. Kalėdos, grįžus į Lietuvą iš tremties? Kokią ją radote, kokios buvo žmonių nuotaikos, kas labiausiai stiprino, kas teikė viltį?

– Sugrįžau iš tremties 1988 m. ir vyskupas mane vėl paskyrė į Kybartų parapiją. Prie Kūčių stalo sėdėjo seselės vienuolės, kurios tuo metu įvairiose pareigose tarnavo parapijoje. Po šešerių metų, iš kurių Kūčios ir Kalėdos buvo kaip ir išbrauktos, susėsti laisviems su artimiausiais žmonėmis prie šventinio stalo buvo labai didelė Dievo dovana. Ją nelengva nupasakoti. Galima tik realiai išgyventi.

– Tokio greito gyvenimo tempo, kokiu gyvename dabar, panašu, dar nebuvo. Visi skundžiasi – algos mažos, politikai kvailiai, visur korupcija. Kur rasti žmogui ramybę?

– Per daug dejuojame ir skundžiamės. Man būnant Sibire, parduotuvėse nebuvo galima nusipirkti net pieno, nes jį galėjo nusipirkti tik šeimos, kuriose augo mažų vaikų. Gaila, bet ir šiandien Lietuvoje yra vargstančių žmonių ir ne visus juos pajėgia pamaitinti „Caritas“ ar Maltos tarnyba. Tačiau man atrodo, kad kuo pas žmogų mažiau yra tikėjimo, tuo jis garsiau dejuoja. Kai žmogus eini per gyvenimą su Viešpačiu, pradedi turėti ramybę net ir didelių negandų metais. Šv. Kalėdų proga norėčiau visiems palinkėti Viešpaties artumo. Juk Jėzus tam ir gimė Betliejuje, kad visų pirma būtų silpniausių ir kenčiančių draugas ir bendrakeleivis ir stiprintų, ypač tuomet, kai mums sunku.

81ccd897027922c208fe28ca5363696fe13fd023.jpg

– Dėl ko labiausiai liūdna, žvelgiant į šio laikmečio žmones?

– Man liūdna, kai matau žmones su labai silpnu tikėjimu, visą dėmesį nukreipusius tik į medžiaginius dalykus. Tuomet pykčiai, pavydas ir nesveika konkurencija pradeda nuodyti visuomenės gyvenimą.

– Dėl ko labiausiai džiugu, žvelgiant į laikmečio žmones?

– Mane bene labiausiai džiugina jauni žmonės savanoriai. Neseniai pasveikinau Kauno „Saulės“ gimnazijos moksleivius, kurie advento metu po du lankė vienišus žmones: padėjo sutvarkyti jų butą ir dar nunešė mažą dovanėlę. Esu įsitikinęs, kad tikrieji Lietuvos ateities kūrėjai bus būtent tie jauni žmonės, kurie išmoks matyti silpniausiuosius ir nepraeis pro šalį.

Ačiū Dievui, Lietuvoje turime pakankamai daug nesavanaudžių žmonių, kurie sugeba matyti ne tik savo interesus, bet rūpinasi ir kitų gerove. Norėtųsi, kad šitokių žmonių skaičius vis augtų.

„Palydėkite mano kelionę į Romą malda“

– Ką, susėdę prie šventinio stalo, turėtume vienas kitam pasakyti?

– Susėdę prie šventinio stalo, pirmiausia turėtume vieni kitų atsiprašyti, kur klydome ar stokojome meilės. Aš asmeniškai būnu laimingas, kai man palinki gyventi Dievo artumoje. Manau, šito galima linkėti kiekvienam tikinčiam žmogui.

– Rudenį popiežius Pranciškus paskyrė jus kardinolu. Ką jums tai reiškia? Ką mums tai reiškia?

– Popiežiaus Pranciškaus manęs skyrimą kardinolu priėmiau kaip daugelio lietuvių dvasiškių ir pasauliečių, ėjusių kovos už laisvę ir kančių keliais, įvertinimą. Daugelis jų daugiau už mane kovojo ir kentėjo, kiti net gyvybę paaukojo, kad Lietuva būtų laisva ir laiminga. Šis skyrimas man yra brangus, bet jis tampa dar brangesnis, kai išgirstu žmones kalbant, kad popiežius Pranciškus myli Lietuvą.

1f29b374863edd8e5b3e83cff0f56582116b1e17.jpg

Be jokios abejonės, laukiu sausio 26-osios, kai įžengsiu į popiežiaus man paskirtą Šv. Angelės Meriči bažnyčią Romoje. Bus proga Romos katalikams iš arčiau pamatyti ne tik lietuvį kardinolą, bet ir daugiau išgirsti apie Lietuvą. Prašau mokančiųjų melstis palydėti mano kelionę į Romą malda.

– Kaip jūs dabar gyvenate? Kokius darbus dirbate, ką tingite daryti, už ką dėkojate Viešpačiui?

– Šių metų pabaiga mane šiek tiek išbalansavo, net nesuspėju atsiliepti į įvairius pakvietimus. Taip pat niekur nedingo ankstesni įsipareigojimai patarnauti katedroje ar kitose sielovados srityse. Per visą gyvenimą buvau įpratęs atlikti tai, kas reikalinga, todėl dėl tingėjimo niekada neturėjau problemų: dariau, ką turėjau daryti, ir nedariau, ką galėjau be nuostolio apleisti.

– Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms šv. Kalėdų proga?

– Pats svarbiausias mano palinkėjimas – kad per šv. Kalėdas išgyventumėte panašų Dievo artumą, kokį išgyveno Juozapas ir Marija Betliejuje, kai gimė Jėzus. Jei šitai išgyvensite, turėsite ir tikrąjį Kalėdų džiaugsmą, kurio labai linkiu. Į mūsų tarpą ateinantis Jėzus neša ramybę ir tikrąją meilę. Be Dievo artumos visos kalėdinės dovanėlės tampa visiškai nereikšmingos. Per šv. Kalėdas melsiu Viešpatį, kad jis kiekvieną iš jūsų apdovanotų savo meile ir ramybe.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA