„Buvo sunku susitaikyti, jog nebeliko beveik trisdešimties treniruočių per savaitę Alytuje, Prienuose bei Druskininkuose, netrukau pasiilgti jų sporto nuotaikų, emocijų, laimingų veidų. Aktyviai sportuoti įpratusiems jauniesiems kovotojams kelių savaičių priverstinio poilsio taip pat buvo per akis“, – pasakoja „Mohikano“ vadovas ir treneris Laurynas Kasperavičius.

Anot jo, karatė yra ne būrelis, tai – gyvenimo būdas, apimantis treniruotes, bendravimą, mąstymą, daug kitų dalykų. Užsiėmimus teko perkelti į virtualią erdvę, nes norėjosi, kad klubo bendruomenės gyvenimas nesustotų. Be to, nuotolinių treniruočių idėją labai palaikė mohikaniečių tėvai – kai atžalos sportuoja, jie gali rasti atokvėpio minučių sau.

Pirmojoje virtualioje treniruotėje, skirtoje daugiau fiziniam pasirengimui, dalyvavo net šešiasdešimt jaunųjų „Mohikano“ kovotojų. Dėl tokio jų aktyvumo, L. Kasperavičius svarsto treniruotes rengti atskiroms grupėms ir iki karantino pabaigos.

Jo nuomone, svarbiausias dalykas – ne pačius užsiėmimus suorganizuoti, bet padaryti juos patrauklius ir įdomius vaikams, kad jie norėtų taip sportuoti. Čia mohikaniečių vedliui labai pagelbėjo Lietuvos kiokušin karatė federacija ir savo patirtimi pasidaliję kolegos iš kitų miestų.

Kovo viduryje šalyje paskelbtas karantinas karatė klubo „Mohikanas“ bendruomenei pametėjo nemažai ir kitų išbandymų, ne tik dėl treniruočių. Buvo atšauktos svarbios varžybos, tame tarpe ir Lietuvos vaikų čempionatas, kuriam mohikaniečiai ruošėsi gana aktyviai ir kėlė ambicingus tikslus. Neramu lieka ir dėl to, ar po karantino ant tatamio norės sugrįžti visi klubo nariai, kaip greitai pavyks pasiekti įprastą ritmą, ant plauko pakibo ir tradicinė klubo narių vasaros stovykla.

Daugiau Dzūkijos krašto naujienų rasite čia: „Dzūkijos veidas“