Angle down Atgal

Kalnų suviliotas

Valentinas Bitinas, bu­vęs­ „Nemuno“ sporto draugijos alpinistų klubo narys, alpinistas instruktorius ir gelbėtojas, alpinizmo iniciatorius Elektrėnuose. Jo prisiminimais pradėjome ir užbaigiame projekto „Keliai link aukštumų“ straipsnių ciklą apie aukštumas tiesiogine prasme – alpinizmą ir kalnų turizmą.

Priminkite skaitytojams trumpai apie save
Gimiau Kaune 1938 m. 1947 metais tėvas buvo suimtas kaip liaudies priešas ir nuteistas 25 metams kalėti. Mama turėjo išlaikyti du nepilnamečius: mane ir 2 metais vyresnę seserį. Tėvas įkalintas lageryje Kolymoje (Magadano sritis) padėti šeimai niekuo negalėjo, nes pačiam reikėjo pagalbos. Buvom liaudies priešų šei­ma su visom to pasekmėm. Po tėvo suėmimo motiną kitą dieną iš darbo atleido. Įsidarbinti su tokia – liaudies priešo – žyme buvo sudėtinga. Mama šiaip taip gavo menkai apmokamą darbą Panemunėje, o gyvenome Žaliakalnyje. Tai reiškė – kasdien pėsčiomis pirmyn ir atgal po 8 km. Sesuo pradėjo dirbti sulaukusi 18 m., o mane pavyko įdarbint baigiant septynioliktus. Dirbau dezinfektorium, presuotoju, liejiku, radijo aparatūros derintoju, dirbau jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu Mokslinių tyrimų institute. Baigęs studijas, Kauno politechnikos institute gavęs radioelektronikos inžinieriaus diplomą, dirbau dėstytoju technikos mokykloje, Politechnikos instituto filiale, Lietuvos elektrinėje pradžioje šaltkalviu-elektriku, vėliau inžinierium.

Į alpinizmą atėjau 1965 m. Kauno politechnikos institute, grupėje, kurioje mokiausi, buvo dvi merginos, pabuvojusios alpinistinėje stovykloje. Papasakojo apie alpinizmą, kalnus, parodė kalnų fotografijų, skaidrių ir pasiūlė įsigyti kelialapį į alpinistinę stovyklą. Pirmą kelialapį gavau į Centrinį Kaukazą.
Kalnai sužavėjo savo didingu grožiu, sutikti alpinistai užbūrė savo nuoširdumu ir atvirumu, geranoriškumu. Supratau, kad gyvenime nieko vertingesnio už kalnus nesurasiu. Todėl stengiausi, kad daugiau žmonių tai patys galėtų pamatyti. Dėl to, tik atvažiavęs į Elektrėnus, organizavau alpinizmo sekciją. Mano dėka ne viena dešimtis jaunuolių gavo galimybę išvykti į kalnus. Man artimi žmonės visi pabuvojo kalnuose. Visi pilnaverčiai alpinistai. Vyriausia dukra Jurgita trejų metų pabuvojo Kaukaze, 13 m. – Tian Šanyje, 16 metų Kaukaze už įkopimus gavo alpinisto ženkliuką, su sūnum Tautvydu pirmą kartą į Kaukazą išvykom jam dar nesulaukus 6 m. 14 metų jau turėjo 5 įkopimus, jauniausioji dukra Tian Šanio kalnus pirmą kartą pamatė būdama ketverių. Sugriuvus Sovietų Sąjungai atsivėrė durys į Vakarus. Ji pirmus įkopimus atliko Austrijos Alpėse (rimčiausias į Grosgloknerį).
Vedęs du kartus. Abi žmonos turi ne po vieną dešimtį įkopimų Kaukazo, Tian Šanio, Pamyro kalnuose.
Nuo pirmos išvykos į kalnus iki 1992 m. kasmet vykau į alpinistines stovyklas arba ekspedicijas. Dirbant dėstytoju atostogų trukmė leisdavo išvažiuoti ilgesniam laikui. 1970 m. baigiau instruktorių ruošimo mo­kyklą. 1971 m. išlaikiau normatyvus kalnų gelbėtojo žetonui gauti. Nuo 1974 m. –kandidatas į alpinizmo sporto meistrus. Nuo 1975 m. dirbau alpinizmo instruktoriumi, t.y. ruo­šiau alpinistus kalnuose, kontroliavau jų grupes įkopimų metu. Sporto meistro vardo siekti negalėjau dėl tuo metu galiojusių taisyklių, nes viena iš jų reikalavo būti ne vyresniam kaip 33 metų.

Ar tiesa, kad alpinizmas – tai romantikų sportas, susijęs su tokia rizika, kuri dažnai, visuomenės nuomone, yra nepateisinama?
Skaičiau vieno psichologo straipsnį. Jo nuomone, vyrų genome įrašytas rizikos poreikis. Vieni lošia kazino, kiti užsiima ekstremaliu sportu. Žodžiu, ieško kokio nors rizikingo užsiėmimo. Neradę dažnai prasigeria.

Statistinis alpinistas – tai žmogus, turintis aukštąjį išsilavinimą, su šiek tiek didesniu hormonų kiekiu. Dar vienas įdomus faktas iš statistikos: kalnų turistų (dabar taip pat save vadinančių alpinistais) pa­ruošti techniniams aukštesnės klasės įkopimams nepavyksta.
Dažnai kalnų tautelių atstovai netiki, kad žmonės eina į kalnus, sunkiai dirba, rizikuoja savo sveikata ir gyvybe tik tam, kad pasiektų viršūnę. Klausia, ką jūs ten atrandat. Materialaus, tiesa sakant, nieko. „Alpinizmas pats trumpiausias kelias atrasti save“, – sako alpinistas J. Košelenko.
Tiesa, vieno techninio-aukštuminio įkopimo metu matėme, mūsų manymu, brangakmenį – rubiną. Tai buvo apie 1 cm aukščio ryškiai raudona šviesa spindintis kristalas, apšviečiantis uolos plyšį. Mes jį palikome neliestą. Tai buvo Pamyre daugiau nei 6400 metrų aukštyje, apledėjusios uolos plyšyje. Plyšys siauras, gilyn toliau siaurėjantis, nuo plyšio angos kristalas nutolęs apie metrą, toje vietoje reikėjo laikytis abiem rankom, nes ir vienai kojai pastatyti buvo tik nedidelė nuolaidi uolos atbraila. Kopėme trise, visi pralipdami pasigėrėjom jo švytėjimu ir tiek.
Kaip ir daugelis įvairių šalių alpinistų, manau, kad tai ne sportas, o gyvenimo būdas, kur išmokstama vertinti ir saugoti supančios aplinkos grožį, aukotis dėl draugo.

Alpinizme, ypač techniškai sudėtinguose maršrutuose, rizikos daug. Rizikai sumažinti techniškai sudėtinguose įkopimuose, t.y. įkopimuose, kurių praėjimui reikalingas specialus pasiruošimas, stačiomis uolomis, ledo šlaitais alpinistai eina susirišę po du, kartais po tris. Tarp jų yra alpinistinė gan tvirta virvė. Ji reikalinga apsaugai. Kritimo atveju draugas, su kuriuo esi susirišęs, turi stengtis tave sulaikyti. Lipant virvę stengiamasi užtvirtinti taip, kad krintant būtų galimai trumpesnis kritimo kelias. Tad tavo saugumas priklauso nuo pasiruošimo, laipiojimo įgūdžių, mokėjimo dirbti su virve ir labai daug nuo draugo, su kuriuo esi susirišęs. Kopiant galioja taisyklė – kiekvienas privalo dirbti taip, kad tavo ryšiui (draugui, su kuriuo eini susirišęs) galimai būtų saugiau ir lengviau kopti. Nesusirišus galima praeiti tik nepavojingus kopimo kelio tarpus.
Į bet kurį aukštesnės nei trečios kategorijos įkopimą leidžiama eiti grupei, turinčiai bendrą vieną ar daugiau žemesnės kategorijos įkopimų. Tai vadinama „susivaikščiojimu“. Jei reikia, nenusiminti ir neaimanuoti pergyvenant neįmanomai sunkias valandas uolos ar ledo sienoje.
Rizika nuo alpinizmo neatsiejama, be jos jis netektų žavesio. Nepakartojamas jausmas, kai eini, kopi ten, kur žinai, kad dar nei vienas žmogus nebuvo. Vienas Himalajų viršukalnių nugalėtojų Robertas Parago teigia: „Alpinizmas pirmiausiai yra rungtynės su savimi, rungtynės be žiūrovų, nepaisant saulės, kalnų ir žvaigždžių, teisybės mokykla, kurioje nesugebąs mokytis pasišalina. Nesuteršta ir tokia graži mūsų žemė, jūrų tolumos ir kalnai turbūt geriausia, kas duota žmogui, padeda mums suprasti būties prasmę, atskirti svarbiausias moralines vertybes, daro mus geresnius. Visa tai būtina, kad taptume laimingi.“

O kaip baimės jausmas? Nebijojote?
Reikia būti atsargiam, bet nebijoti ir bet kurioj situacijoj stengtis išlaikyti ramų protavimą. Baimė trukdo priimti protingus sprendimus. Bijantis vienas žmogus, net ir gerai paruoštoj grupėj, kelia pavojų visai grupei. Jis savo baime užkrečia kitus. Atsiranda nepasitikėjimo jausmas. Kritinėse neprognozuotose situacijose baimė trukdo surasti tinkamą sprendimą.

Tian Šanyje teko vesti grupę, kurioje buvo ir mano sūnus. Buvo sezono pabaiga, paskutinis nesudėtingas įkopimas, visi atsipalaidavę, šventinė pasivaikščiojimo nuotaika, aukštis apie 4000 metrų. Visi sezono metu įkopę ne mažiau kaip į 5 viršūnes. Vedu dvi grupes keturių ir šešių žmonių. Savo ir kito instruktoriaus. Kolegai reikėjo truputį anksčiau išvažiuoti namo.
Į viršūnę reikia kilti kalno ketera. Kopimui į keterą galimi du variantai. Vienas iš jų – kilti į viršų žemiau toli nuo ledyno liežuvio. Antras – praeiti arčiau iki ledyno ir tada kilti. Uolos ir vienu, ir kitu atveju nesudėtingos. Pirmu atveju ilgesnis kelias ketera. Nutariau sutaupyti laiko ir eiti prie pat ledyno, nelipant ant ledo kopti į keterą. Priartėjus prie pat ledyno viršuje pasigirdo krintančio akmens garsas. Tai nieko per daug nesujaudino – ne pirmas kartas. Keletas akmenukų pralėks. Tačiau po kelių dešimtųjų sekundės pamatėm, kad į mus atlekia atsimušinėdami į ledyno paviršių šimtai akmenų, kurių skaičius artėjant prie mūsų didėja, skleidžiasi kaip vėduoklė per visą ledyną. Jų greitis faktiškai lygus laisvo kritimo greičiui. Kiekvieno jų pataikymas į galvą, krūtinę ar pilvą būtų mirtinas. Visi sustingo iš netikėtumo; pasislėpti nėra kur, pabėgti neįmanoma. Sprendimui, ką daryti, sekundžių dalys. Panikos, riksmų nebuvo.
Iki šiol džiaugiuosi suradęs tuo­met turbūt vienintelį tokioj situacijoj teisingą, ne tipinį sprendimą. Sušukau visiems gult. Tas išgelbėjo. Išsisukom palyginus lengvai, tiesa vienam vyrukui nepavyko, atlėkęs akmuo sutrupino ranką.
Po tokių įvykių dalis tos grupės gal pagalvos važiuoti vėl į kalnus ar ne. Supras, kad situacijos gali būti visai nuo jo nepriklausomos ir neprognozuojamos. Bet didesnė dalis važiuos.
Pagal statistiką, iš 10 pirmą kartą atvažiavusių į stovyklą žmonių grįžta 4–6. Iš likusių 4–6 kitą kartą grįžta 2–3. Tie jau lieka ilgam. Grupės, apie kurią pasakojau, nariai kalnuose nebuvo naujokai, tikiu jie sugrįžo.

Kokie pavojai kalnuose tyko?
Alpinistams atvykus į stovyklą paprastai būna keletas paskaitų. Viena iš jų – praėjusio sezono nelaimingų atsitikimų apžvalga. Paskaitos metu nagrinėjamos nelaimingą atsitikimą iššaukusios priežastys. Daugiausia dominuoja žmogaus padarytos klaidos. Nedidelis procentas lieka nelaimingiems atsitikimams, kurių nebuvo galima numatyti ir išvengti. Maždaug pusė nelaimingų atsitikimų nutinka nusileidimo metu, nors nusileidimo kelias paprastai būna mažiau sudėtingas.
Nestandartinių situacijų kalnuo­se daug. Ne visada galime nuspėti lavinos atitrūkimo laiką, sėliai dar labiau neprognozuojami, o apie žemės drebėjimo prognozes net kalbėti neverta. Žemės drebėjimą teko pamatyti iš arti 1974 m. Pamyre. Tuo metu laukiau prieinant grupės, kurią turėjau vesti į Donelaičio ir į Čiurlionio viršūnes, nakvojau vienas apie 4500 m aukštyje. Žemė tik krūptelėjo, bet to užteko, kad aplink nuo šlaitų pajudėtų lavinos, prapliupo akmenkryčiai, pradėjo kristi pavieniai akmenys. Sėliai kartais nueina tokiose vietose, kur kaip manoma, jie neturėtų susidaryti. Taip buvo per kelias minutes sugriauta „Talgaro“ (Tian Šanis) alpinistinė stovykla. Jos teritoriją užpildė maždaug vidutinio kambario dydžio akmenys. Laimingas atsitiktinumas padėjo visiems išsigelbėti, nors tai įvyko jau po vakarienės, bet dar nespėjus sugulti miegui. Sėlį iš arti teko matyti Rytų Kaukaze grįžtant po įkopimo. Pakliuvus į laviną, nors menka, bet dar yra tikimybė likti gyvam, sėlis savo kelyje nieko gyvo nepalieka.

Paprasčiau išsisukti nuo žaibo, apie elektros krūvio nutekėjimą praneša „dainuojantys“ ledkirčiai, ar net smulkesni metaliniai įrangos daiktai. Nuo metalinių daiktų nutekantys elektros krūviai sukelia gerai girdimą šnypštimo garsą. Paprastai pakanka nusileisti kiek žemiau už aplinkines uolas ar sniego, ledo šlaito keterą.
Įvykus nelaimei, stengiamasi kiek galima greičiau nukentėjusįjį nuleisti žemyn. Į pagalbą nu­ken­tėjusiai grupei iš stovyklos išei­na gelbėjimo būrys. Visi netaupydami savo jėgų skuba.
Pirmoji gelbėjimo grupė, paprastai 4 žmonės. Tarp jų gydytojas. Vėliau gelbėjimo grupės sudaromos pagal reikalą.
Skubėjimas kartais situaciją padaro dar sudėtingesnę. Dramatiškiausi gelbėjimo darbai, kuriuose teko dalyvauti, buvo Centriniame Kaukaze, Bezingi stovykloje. Tą sykį reikėjo nunešti žemyn per 12 km ilgio ledyną tris nukentėjusiuosius. Vos tik pradėjom judėti, mūsų pasitenkinimui, į pagalbą atlėkė netoliese dirbančių glaciologų malūnsparnis. Sukėlėm į jį nukentėjusius, sulipo juos lydintys. Malūnsparnis pradėjo kilti, o tuo metu iš ledyno viršaus atskriejo stiprus vėjo gūsis, malūnsparnis pakrypo, užkabino savo besisukančiu sraigtu ledyno paviršių. Sraigtas sutrupėjo ir mašina nukrito. Laimei, gaisras nekilo. Kritimas buvo ne iš aukštai, todėl išskyrus techniką, daugiau niekas nenukentėjo.

Ar savo patirtį pritaikėte darbe?
Atkūrus nepriklausomybę, mano džiaugsmui atsirado darbų aukštyje. Lietuvos elektrinės direktorius Pranas Noreika suprato, kad mano patirtis gali būti naudinga ir elektrinei. Su nebijančiu aukščio statybininku Justinu Zyku pakeitėm ant visų trijų kaminų viršaus sumontuotus žaibolaidžius, sumontavome kaminų signalinį apšvietimą, apžiūrėjau leisdamasis nuo viršaus iki apačios visų kaminų vidinę techninę būklę.
Sugrįžus po įkopimų į Lietuvą dažnai pagalvodavau, kad viskas, kas gauta kalnuose, lieka tik tau pačiam. Tu gauni ypač daug, o kitiems jo­kios naudos. Net ir papasakot negali taip, kad klausytojas tave suprastų ir pajustų. Kalnus reikia pamatyt, pabūt juose. Žinau, bet kuriam nuvažiavus į bet kurį kalnų rajoną, liks toks įspūdis, kuris jį lydės iki gyvenimo pabaigos.

Psichologų mintys apie alpinizmą

Pasak psichologės Genovaitės Petronienės, alpinistai – paprastai labai draugiški žmonės. Jie labai gerai sutaria tarpusavyje, padeda vienas kitam, nėra egoistiški, nesunkiai randa kalbą su visai nepažįstamais žmonėmis. Taip pat jie išsiugdę stip­rią valią. Mat alpinizmas – truputį mazochistinis sportas, ir kartais labai sunku pasakyti, kur yra valia ir išbandymas, o kur jau prasideda mazochizmas. Kita vertus, su alpinistais gali bet kur važiuoti, bet ką valgyti, bet kur atsigulti, kadangi jie nekelia didelių reikalavimų, jiems tikrai nereikia penkių žvaigždučių viešbučių. Jie taip pripratę prie gamtos, jaučiasi jos dalimi, kad yra tarsi laukiniai. Tai labai vyriški žmonės – tiek vyrai, tiek moterys.
Psichoterapeutės Daivos Bal­čiūnienės manymu, yra nemažai žmonių, kurie mėgsta kokį nors ekstremalų sportą ir gyvenimo būdą. Žiūrint iš egzistencinės pusės, tai duoda stipresnį gyvenimo pojūtį. Kai tu įveiki dideles kliūtis, balansuoji ant gyvenimo ir mirties ribos, pradedi kitaip žiūrėti į gyvenimą.

Julija Kirkilienė

Nuotr. iš asmeninio fotoalbumo

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite