Kalnai ir fotografija – du neatsiejami pomėgiai

Marijampolė
Fotografas, keliautojas Vytautas Zinkevičius prisipažino, kad jį visada traukė žmogaus nepaliesta laukinė gamta. Dariaus Pavalkio nuotr.
Gintarė Martinaitienė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Šakių viešojoje bibliotekoje atidaryta fotografo ir keliautojo Vytauto Zinkevičiaus fotografijų paroda „Žmonės eina į kalnus“. Tai šeštoji bibliotekoje surengta fotografo paroda, šį kartą jis eksponuoja 44 darbus – tai ankstesnės ir neseniai padarytos fotografijos. Pasveikinti V. Zinkevičiaus susirinko pažįstami ir visi tie, kuriuos žavi ne tik kalnai, bet ir fotografija.

Jurbarkiečiui V. Zinkevičiui Šakiai nėra svetimas kraštas – čia esančioje fotostudijoje jis 16 metų dirbo fotografu.

A. Zinkevičius sako, kad fotografuoti pradėjo nuo 1976 m., o nuo 1982m. pradėjo žygius į kalnus: Vakarų Kaukazas, Pamyras, Altajus, Krymas, Centrinis Kaukazas, Tian Šanis, Tatrai, Fanų kalnai, Tolimųjų Rytų Kamčiatkos pusiasalio vulkanai.... Fotografas teigė, kad kalnų takais nueita tūkstančiai kilometrų, įveiktos perėjos, įkoptos viršūnės.

Klausiame Vytauto, ar jis nebijo aukščio. Šis atsako, kad tam reikia psichologiškai nusiteikti. Pripažino, kad reikia treniruotis, kad vėliau įveiktų didelius fizinius krūvius.

„Žmogus ir kalnai – šie du žodžiai yra neatsiejami. Kodėl žmogus lipa į kalnus? Vieni užlipa, nusileidžia ir daugiau nebelipa. Kiti suserga kalnų liga – užlipai į vieną, reikia lipti ir į kitą. Taip pat ir fotografuodamas kalnus aš sergu kalnais. Jeigu vien tiktai įlipi į kalną ir iš žygių po kalnus neparsiveži įspūdingų nuotraukų, kurias gali parodyti kitiems žmonėms, tai lyg ne visą darbą atlieki. Neįmanoma perduoti to jausmo tiems, kurie nėra buvę kalnuose, tačiau rengdamas parodas nors dalelę įstabios gamtos grožio aš parvežu žmonėms. Nes mano dvasia ir širdis ten, kalnuose...“ – pasakojo V. Zinkevičius.

Fotomenininko darbuose – atšiaurūs ir masinantys kalnai su snieguotomis viršūnėmis, skurdžia augmenija ar žydinčiomis pievomis ir vienu kitu žmogumi. Parodos autorius prisipažino, kad šioje parodoje, deja, nėra saulėtų ar spalvingų vaizdų.

V. Zinkevičius rodo ir Pietvakarių Pamyre užfiksuotą viršūnę, pavadintą lietuvišku vardu. „Gražuolė Čiurlionio viršūnė“, – sako jis.

Kolega fotografas Viktoras Vilčinskas juokavo, kad Vytautas parveža nuostabius kalnų vaizdus į Šakius, tai parodos dalyviams netgi kopti nereikia į kalnus, linkėjo Vytautui dar ilgai sirgti kalnų liga.

„Aš manau, kad žmonės kalnuose jaučiasi ramūs ir harmoningi. Aš nebuvau kalnuose, aš kalnuose jaučiuosi esanti dabar čia, parodoje. Manau, kad kalnus arba pamilsti iš pirmo karto, arba ne. Džiaugiuosi, Vytautai, kad kalnus jūs pamilote iš pirmo karto, dėkoju, kad atvežate kalnus čia, pas mus“, – parodos autoriui dėkojo bibliotekos direktorė Kristina Lebedžinskienė.

Fotografijų autorius prasitarė: kad ir kiek aplankęs kalnų, grįžęs į Lietuvą supranta, kad Lietuvos patys gražiausi ežerai, upės, kalvos ar miškai.

V. Zinkevičius šakiečiams padovanojo ne tik parodą, bet ir skaidrėmis iliustruotą kelionę po kalnus 2014 metais.

Šakių rajono laikraštis „Draugas“