Angle down Atgal

Kalbė­kimės su vai­kais ir leis­ki­me jaus­ti

„Ma­ma, bet stik­linę tai rei­kia plau­ti, o manęs tai ne!“ – at­si­gėręs van­dens iš čiau­po, kons­ta­ta­vo 11-me­tis Do­vy­das, vie­nas iš trijų Er­nes­tos Šim­kienės sūnų. Ir tai išt­rau­ka iš ma­mos ra­šo­mo tink­la­raš­čio ČIA DA­BAR, ku­ria­me – per 500 įvai­riau­sių jos sūnų min­čių. Er­nes­ta ži­no: ug­dy­ti vai­kus sun­ki už­duo­tis, bet dar sun­kesnė – užau­gin­ti juos as­me­nybė­mis. Ir jo­kiu būdu šios už­duo­ties ne­ga­li­ma pa­lik­ti vien mo­ky­to­jams.

Reikia strategijos

Šiandien, rugsėjo 25 d., minima Mokymosi šeimoje diena. Nors vien namuose besimokančių vaikų yra nedaug, tačiau yra dalykų, kurių neišmokys nei auklėtojai darželyje, nei mokytojai mokyklose. Ką į išorinį pasaulį atsinešame iš šeimos, iš tėvų vertybių bagažo, kalbamės su l. e. p. Šiaulių dailės galerijos direktore E. Šimkiene.

Jos šeimoje – vieni vyrai. Kartu su sutuoktiniu jie augina tris sūnus: jaunylį 10-metį Augustą, vidurinėlį 12-metį Dovydą ir vyriausiąjį, sulaukusį pilnametystės, Jokūbą. Mama neslepia: trijų jaunų vyrukų auginimas reikalauja tam tikros strategijos. „Pirmiausia, kiekvienas yra labai skirtingas žmogus, kiekvienas turi savo individualių poreikių, yra unikalus, su kiekvienu ateina nauji iššūkiai ir nauji džiaugsmai. O suvaldyti juos kaskart mokaisi iš naujo“, – sako pašnekovė.

Vaikai nėra tas molis, iš kurio gali nulipdyti ką nori. O būtent taip Ernesta sako maniusi iki susilaukdama atžalų. „Deja, pasirodo, ne, – šypsosi ji. – Jie jau gimsta unikalūs, su savo temperamentu, charakteriu. O tu, kaip mama, mokaisi gyventi su jais ir mokaisi tam tikrų dalykų, kad jų tiesiog nesugadintum, kažko neprimestum.“

Neretai būna, kad poros, kuriančios šeimą, aptaria būsimų vaikų auklėjimo principus, vertybes, kurias stengsis įdiegti, ar poziciją, kurios laikysis augindami. Ernesta tikina su vyru specialiai apie tai nesikalbėjusi, viskas išėjo natūraliai, vadovaujantis intuicija. „Mes neplanavome, kaip ką darysime, natūraliai stengėmės būti jų draugais, partneriais. Nenorime būti autokratai, kurie diktuoja savo taisykles. Stengiamės, kad būtų partnerystė, – sako mama, pripažindama, kad ši riba visgi labai trapi. – Tuomet juos sunkiau ir suvaldyti, nes su mumis kaip su draugais ir bendrauja.“

„Vai­kus au­gi­na­me ne sau. Tau tie­siog yra su­teik­ta li­ki­mo do­va­na, kad esi tų vaikų ma­ma ar tėtis, ir tu sten­gie­si jiems pa­dėti tap­ti žmonė­mis, pa­ro­dy­ti pa­saulį.“
„Vai­kus au­gi­na­me ne sau. Tau tie­siog yra su­teik­ta li­ki­mo do­va­na, kad esi tų vaikų ma­ma ar tėtis, ir tu sten­gie­si jiems pa­dėti tap­ti žmonė­mis, pa­ro­dy­ti pa­saulį.“

Šeimos filosofas

Iš tiesų mažųjų požiūris labai įdomus ir visapusiškas. Kad netikėtos mintys ir savitos interpretacijos nenugrimztų užmarštin, mama sumanė jas užrašyti. Iš pradžių nugirstos mintys suguldavo jos pačios socialinio tinklo profilyje, vėliau kilo idėja jas perkelti į vieną vietą – tinklaraštį, kuriame Ernesta rašė apie keliones ir kitus savo pomėgius. Taip prieš trejus metus išsiplėtojo tinklaraščio skiltis „Vaikų filosofija“. Joje – jau daugiau nei 500 trumpų ištraukų iš sūnų pokalbių ar tėvų pokalbių su jais.

Kodėl Ernesta ėmė fiksuoti savo sūnų mintis? „Visi, augindami vaikus, mato jų vystymąsi per kalbą, per pamąstymus apie pasaulį. Man tada, auginant pirmą vaiką, atrodė, kad labai gerai viską atsiminsiu – juk taip nerealiai čia pasakė, taip įdomiai! Paskui supratau, kad aš nieko neprisimenu. Visiškai“, – pasakoja E. Šimkienė.

O rašyti tikrai buvo ką, juolab kad antrasis sūnus – lyg tikras filosofas. Tai jo viena po kitos ištartos įdomios frazės inspiravo mamą įamžinti sūnų kalbą. „Jis gimė labai rimto būdo ir yra filosofinio mąstymo nuo pat mažų dienų. Man kartais net atrodydavo, kad jis užsikrauna per sudėtingą gyvenimo naštą nuo mažumės“, – šypsosi pašnekovė.

Ilgesni minčių srautai atsidurdavo jos diktofone, mat mama norėdavo prisiminti kuo autentiškiau. „Būdavo dvejonių, ar viską reikia viešinti, bet, kita vertus, ten nėra jokių intymių dalykų, tik vaikiško požiūrio žavesys“, – prisipažįsta ji.

Kol berniukai buvo mažesni, jiems nekildavo įtarimų, kad mama viską įsirašo, o jau paaugę kartais tarsteli: „Tik nerašyk!“ Tiesa, paskaitinėti savo ar brolių genialias mintis vaikinukai mėgsta. „Kartais net patys sako: „Mama, einam, paskaitysim tavo blogą, pasijuoksim, kaip mes šnekėjom.“ Manau, kad ir jiems savotiškai įdomu stebėti savo vaikystę“, – sako pašnekovė.

Nėra idealaus ir tobulo modelio

Psichologai sutaria: ugdant vaikus šeimose, svarbu neužgožti jų smalsumo, nesumenkinti noro domėtis. Svarbu motyvuoti, vystyti diskusijas. Ernestos šeimoje tikrai daug dėmesio skiriama pokalbiams, diskusijoms su sūnumis. Į jokius vaikų pasakymus nenumojama ranka ir nepaliekami vieni spręsti iškilusių klausimų apie pasaulio įdomybes. „Mano taktika tokia: jei matau, kad vystosi kažkokie rimti pamąstymai, stengiuosi apie tai kalbėti ir toliau, dar kažko paklausti, plėtoti“, – teigia mama.

Nors su vaikais apie viską stengiamasi kalbėti daug, aiškintis situacijas, konfliktų išvengti nepavyksta. Ir tai normalu – nieko nėra idealaus ir tobulo. Galų gale egzistuoja legendinė kartų kova, kuri yra neišvengiama. Bet, anot trijų sūnų mamos, svarbu rasti laiko būti visai šeimai kartu. Jiems tai yra kelionės ir bendri žaidimai. „Būtent kelionėse tu turi laiko pabūti kartu, atiduodi visą save šeimai, gali viską aptarti, o kasdienybėje to laiko tikrai pritrūksta…“ – pripažįsta.

Ernestos namuose nebūna labai ramu, kai šeimoje auga trys skirtingo amžiaus broliai. Tėvams kyla nemažai iššūkių: „Jei vieną reikia gesinti, kad jis sustotų ar kažko nedarytų, tai kitą reikia skatinti. Be to, jie ir gimė skirtingomis aplinkybėmis: vienas gimė pirmas ir visada toks bus, kitas gimė vidurinis, o tai irgi sudėtinga situacija – išlaviruoti tarp vyriausiojo ir jauniausiojo, ir yra jaunėlis, kuris visada bus jaunėlis ir galbūt jam bus leidžiama daugiau, nes tėvai jau su patirtimi.“

„Aš ape­liuo­ju į tai, kad vai­kai tu­ri mo­ky­tis sa­va­ran­kiš­kai, o da­ry­da­mi už juos, mes, tėvai, jiems pa­ken­kia­me. Padė­ti, ži­no­ma, rei­kia, bet da­ry­ti už juos ne­ga­li. Ir ne­ga­li už juos gy­ven­ti gy­ve­ni­mo“.
„Aš ape­liuo­ju į tai, kad vai­kai tu­ri mo­ky­tis sa­va­ran­kiš­kai, o da­ry­da­mi už juos, mes, tėvai, jiems pa­ken­kia­me. Padė­ti, ži­no­ma, rei­kia, bet da­ry­ti už juos ne­ga­li. Ir ne­ga­li už juos gy­ven­ti gy­ve­ni­mo“.

Kalbėtis su vaiku

„Su vaiku būtina kalbėtis. Jei jį užgrius kažkokios pasaulio problemos, bus tikrai nepajėgus pats vienas išsikapstyti. Tu turi kalbėti, parodyti, argumentuoti. Kitaip nieko nebūna“, – tikina pašnekovė.

Vaikai labai imlūs visai nugirstai informacijai, žinioms ir pokalbiams, tad tėvų pareiga namuose yra aiškinti ir, jei reikia, nuraminti. „Pamenu, kokia buvo drama, kai buvo prasidėjęs Rusijos karas su Ukraina… Vaikai iš tiesų labai bijo tokių dalykų ir jeigu tu su jais nepasikalbi, ta baimė gali labai išbujoti. Reikia paaiškinti situaciją, kad būtų ramiau. Vaikams juk patys svarbiausi yra tėvai“, – sako Ernesta.

Šiais laikais vis labiau psichologų pabrėžiama, kad vaikus reikia mokyti ir emocinio raštingumo, t. y. leisti jausti visus jausmus: ir pyktį, ir nusivylimą, ir liūdesį, ir visas geras emocijas. Vaikas turi išmokti rodyti jausmus, o ne juos užgožti savyje.

„Aš manau, kad emocinis raštingumas pas mus dar nėra aukšto lygio. Aš pati dirbu meno srityje, dauguma mano, kad tai antraeilis dalykas, bet, mano nuomone, per menus mes galime atpažinti emocijas. Menai gali padėti išlaisvinti ir kalbėti apie emocijas. Jeigu vaikas supyko, su juo reikia pasikalbėti, kad tai normalu, bei išsiaiškinti, kodėl tas pyktis kilo, kodėl pasielgė vienaip ar kitaip. Labai svarbu kalbėtis. Kodėl pas mus tiek daug problemų, savižudybių? Tie neigiami jausmai turbūt laikomi nelegaliais. Tai legalu, bet reikia apie juos kalbėtis, neužslopinti vaiko emocijų“, – sako Ernesta.

Anot trijų sūnų ma­mos, svar­bu ras­ti lai­ko pa­būti vi­sai šei­mai kar­tu. Jiems tai yra ke­lionės ir bend­ri žai­di­mai.
Anot trijų sūnų ma­mos, svar­bu ras­ti lai­ko pa­būti vi­sai šei­mai kar­tu. Jiems tai yra ke­lionės ir bend­ri žai­di­mai.

Tai tavo vaikas, tu turi rūpintis jo išsilavinimu“

Ne paslaptis, kad kai kurie tėvai, uždarę mokyklos duris, visą atsakomybę už savo atžalų mokslą ir elgesį perkelia mokytojams. O paskui dar pabumba, kad toje mokykloje nieko neišmokoma… Bet juk ne mokytojų pareiga įskiepyti vaikams pagrindines vertybes. Jos turi būti ugdomos šeimoje, o mokykloje – tik plėtojamos, papildomos.

„Tikrai nesutinku su tuo, kad visą atsakomybę reikia palikti mokytojams. Mane kartais stebina, kaip tėvai pyksta, kai reikia nupirkti pratybas vaikams... Man tai atrodo natūralu. Tai tavo vaikas, tu turi rūpintis jo išsilavinimu. Tau jau yra duodamas mokytojas nemokamai, suteikiamos mokyklos patalpos ir kitos galimybės… Ir dėl elgesio –  viskas ateina iš šeimos ir iš auklėjimo, požiūrio. Jei tėvai namie sako, kad mokykloje nieko neišmokoma, mokytojai netikę, tai ką tas vaikas, atėjęs į mokyklą, sakys? Lygiai tą patį“, – svarsto mama, kurios nuomone, mūsų visuomenėje išties trūksta pagarbos žmogui, pasitikėjimo juo.

Dar viena problema – išankstinis nusistatymas prieš tam tikrus mokytojus, kurį nulėmė kitų vaikų patirtis. Ernesta sako savo sūnums visada pabrėžianti, kad nereikia klausyti kitų, reikia susidaryti savo nuomonę. „Mokymo sistemoje tikrai reikalingi didžiuliai pokyčiai, ji kartais per daug susistemina, per daug uždaro, neleidžia kai kuriems kūrybiškesniems vaikams atsiskleisti, nes sistema yra nukreipta į įvertinimą“, – teigia pašnekovė.

Su atžalomis, anot Ernestos, svarbu kalbėti ir apie tai, kad ne įvertinimas turi būti jų tikslas, o pasiimtos žinios. Tiesa, paradoksų neišvengiama: gavus blogesnį pažymį, sūnūs primena mamos žodžius… „Taip, tai dviprasmiški dalykai“, – nusišypso.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite