Dar prieš penkerius metus teletiltai, nuotoliniai ar virtualūs posėdžiai Lietuvos teismų salėse buvo retas dalykas – organizuojant tokius reiškinius tekdavo susidurti su tuo, kad trūkdavo patirties ar technikos, kildavo organizacinių trikdžių teisme ar įkalinimo įstaigose. Dabar situaciją kardinaliai pakeitė pandemija, kartu su ja atėjęs karantinas – teismai, kaip ir dauguma kitų įstaigų, mikliai persiorientavo į darbą nuotoliniu būdu, o kartu su praktika atėjo ir patirtis.

Tačiau bent viename teisme poreikis su „klientais“ bendrauti nuotoliniu būdu atsirado gerokai anksčiau. Pastarasis teismas – administracines bylas nagrinėjantis Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT).

Pastarąją įstaigą itin pamėgo kaliniai, ėmę masiškai teikti pačius įvairiausius skundus. Tokia situacija susiklostė dėl keleto priežasčių – Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimai ir pakeisti teisių aktai sudarė didesnes galimybes įkalintiesiems ginti savo teises; Lietuva pasižadėjo kalinius kalinti „europietiškai“, tačiau valdininkai užmiršo pažadus įgyvendinti (o įsipareigojimai liko); galiausiai kaliniai patys pamatė, kad rašydamas skundus į teismą nieko neprarandi, dar gali ir išlošti, o parašyti skundą paprasta – tarp kalinių keliauja įvairių skundų šablonai, kuriuose su likimo draugų pagalba tereikia užpildyti trūkstamus duomenis.

Skųstasi bet kuo – kameroje per šalta, per drėgna, per mažai vietos, neužtikrinamas privatumas, puola tarakonai ir kiti kenkėjai, per mažai pasivaikščiojimams skirto laiko, per prastas maistas, per retai leidžia nusiprausti, administracija neleidžia įsigyti to ar ano, galiausiai – šviesos naktį trukdo miegoti ar kenkia privatumui.

Skundų rašymas VAAT daliai kalinių tapo tarsi pomėgiu – vis šiokia tokia veikla, o kur dar azartas dėl bylos baigties, galimybė prisiteisti šiek tiek pinigų.

Tarp tokių kalinių buvo ir keletas „etatinių“. Pavyzdžiui, gerai žinomas Henrikas Daktaras-Henytė VAAT daugybę kartų skundėsi dėl neužtikrinto pakankamo gyvenamo ploto kameroje, pasimatymų su žmona, tualetinio popieriaus trūkumo, tuo, kad Lukiškių parduotuvėje negalėjo nusipirkti medaus, cinamono.

Tarp tokių „etatinių“ skundų rašinėtojų išskirtinė vieta priklauso odioziniam vilniečiui, už berniukų tvirkinimą ir prievartavimą nuteistam Vadimui Kaluginui. Niekas oficialiai nepatvirtins, tačiau, šių eilučių autoriaus žiniomis, kadaise šis kalinys įnešė savo indėlį į pokyčius VAAT darbe.

Pramoga – važinėti į teismą

Prieš gerą dešimtmetį V. Kaluginą išgarsino jo nusikaltimai, po kurių vilnietis imtas lyginti su kitais garsiais to meto seksualiniais nusikaltėliais. Nuo 2009 m. pabaigos nusikaltimus daryti ėmęs vyras narkotikais apsvaigino ir tvirkino mažiausiai septynis vaikus.

V. Kalugino aukomis tapo neturtingų, socialiai pažeidžiamų šeimų vaikai, kurių vyras ieškodavo mokykloje, kurioje pats anksčiau mokėsi. Su berniukais vyras susidraugaudavo, siūlydamas jo namuose pažaisti kompiuteriu, padėdavo naudojantis mobiliaisiais telefonais prasimanyti pinigų.

Namuose V. Kaluginas vaišindavo vaikus alkoholiniais gėrimais, taip pat svaigindavo amfetaminu ir metamfetaminu. Vyras vaikams rodydavo pornografinius filmus, o apsvaigusius nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų seksualiai išnaudodavo – nustatyta, kad bent trys berniukai buvo išprievartauti, panaudojant fizinį smurtą.

Kas dėjosi V. Kalugino namuose, istorija nutyli – teismai bylos medžiagą įslaptino, siekdami apsaugoti pedofilo aukas. Tačiau vienas berniukas, kurio tėvai ir padėjo demaskuoti V. Kaluginą, nusikaltėlio namuose praleido 12 dienų.

Jau prieš tai dėl merginos išžaginimo teistas V. Kaluginas 2013 m. buvo nuteistas 15 metų laisvės atėmimo bausme.

Patekęs į Lukiškes, greitai V. Kaluginas susirado savotišką pramogą – kalinys teisėjams ėmė skųsti viską, ką tik galima skųsti; kaliniui užkliuvo tai, kaip su juo elgiasi kalėjimo darbuotojai, kalėjimo administracijos sprendimai, apribotos laisvės, laikymo sąlygos ir kiti dalykai.

2013–2016 m. būta tokių atvejų, kad per dieną VAAT būdavo nagrinėjamos kelios bylos, pradėtos būtent pagal V. Kalugino skundus. Kaip Alfa.lt šią savaitę informavo VAAT atstovas ryšiams su visuomene Audris Kutrevičius, nuo 2015 m. V. Kaluginas yra pateikęs maždaug 60 skundų – po skundą kas mėnesį.

Nuteistas pedofilas į teismą kreipdavosi ne tik dėl galimybės prisiteisti pinigų, paerzinti Lukiškių kalėjimo darbuotojus ar tiesiog kažkaip praleisti laiką. VAAT pateikti skundai suteikdavo V. Kaluginui dar vieną pramogą, kurią būtų galima vadinti „pasivažinėjimu po Vilnių“.

Kai kalinio pateikti skundai būdavo nagrinėjami teisme, V. Kaluginas iš tuomet veikusio Lukiškių kalėjimo būdavo pristatomas į VAAT, o po teismo posėdžio išvežamas atgal. Tokie pasivažinėjimai paįvairindavo pilką kasdienybę už grotų, tačiau kainuodavo mokesčių mokėtojų pinigus, apkraudavo teismo darbą.

Nutylėtas susitarimas

Iš Lukiškių kalėjimo vėliau į Pravieniškes perkeltas, o dar vėliau į Vilniaus pataisos namus pervežtas V. Kaluginas pastaraisiais metais pateikia VAAT gerokai mažiau skundų, nei jų parašydavo pirmaisiais įkalinimo metais.

Galima įtarti, kad anksčiau žinomu buvusiam kaliniui nusibodo skundų rašinėjimas ir „teisybės paieškos“ arba kad, pasikeitus įkalinimo įstaigoms, baigėsi ir V. Kalugino problemos. Tačiau yra ir dar viena priežastis.

Alfa.lt žurnalisto žiniomis, po nuolatinio ir gausaus V. Kalugino skundų srauto 2015–2017 m. laikotarpiu VAAT viduje buvo priimtas nerašytas, žodinis susitarimas, kad šio „autoriaus“ į teismą reikia nebevežioti, kitaip skundai ir V. Kalugino vojažai teisme nesibaigs. Tokį sprendimą įgyvendinti bet kuriame teisme nėra itin paprasta, mat skundo autorius gali prašyti leisti jam dalyvauti skundo nagrinėjime, o patį skundą nagrinėti gyvai. Tačiau buvo priimtas gudrus sprendimas – V. Kaluginui leista dalyvauti teismo posėdžiuose, neišvežant jo iš Lukiškių.

Tai pavyko padaryti pasitelkus naująsias technologijas – kalinį Lukiškėse pasodinus priešais ekraną su kamera, teisėjų kolegijai ir kitiems bylos dalyviams susirinkus teismo salėje, o V. Kaluginui posėdį stebint ir komentuojant – kitame teletilto gale.

Sutapimas ar ne, tačiau, kai baigėsi pasivažinėjimai iš Lukiškių į teismą ir atgal, ėmė mažėti ir šio kalinio rašomų skundų srautas.

Lygiagrečiai tokia praktika VAAT imta taikyti ir kitiems kaliniams, skundus į Vilnių rašiusiems iš įvairių Lietuvos įkalinimo įstaigų, – jie teismo posėdžiuose pradėjo dalyvauti virtualiai, taip valstybei sutaupydami pinigų, kuriuos tektų išleisti kelionėms, ir neteršdami gamtos.

Alfa.lt