Angle down Atgal

Kaip pyktis, kad neįklimptume kaltinimų liūne?

„Ačiū“, „prašau“ ir „atsiprašau“ – šie trys žodžiai ir veiksmai lemia šeimos gerovę. Tačiau neretai juos ištarti, kai nuoskaudų prisikaupė apsčiai, vyrui arba žmonai būna nežmoniškai sunku. Lietuvos šeimos centro direktorė Vijoleta Vitkauskienė sako, kad porai pyktis yra normalu, tačiau pykstantis reikia žinoti tam tikras taisykles, antraip konfliktas virs visa griaunančiu uraganu. Kokias?

Ne prokurorai, o archeologai

Šiauliuose viešėjusi ir paskaitas šeimų stovykloje, surengtoje Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios bendruomenės, skaičiusi Vijoleta Vitkauskienė sako, kad poros – vyras ir žmona – labai nori bendrauti ir sutarti, ir tai yra nuostabu. Tačiau kurti darnius santykius neretai jiems pritrūksta energijos, laiko ir žinojimo.

Konfliktui įsisiūbavus, vienam parėkavus, kitam gal patylėjus – kaip kam būdinga, reikia vis tiek rasti sprendimą ir susitaikyti. Jei pora pastebi, kad dažnai konfliktas kyla dėl to paties – greito sprendimo nebus.

„Todėl pravartu pasidaryti arbatos ir susėsti pasikalbėti apie tai, kas įvyko, o ne apie tai, kuris kaltas, t. y. blogas. Kitaip sakant, privalu savo žvilgsnį iš prokuroro pakeisti į archeologo.

Natūraliai mes linkę kaltinti kitą, o ne save. Keista, mes mylime sutuoktinį, bet konflikto metu norime, kad jis pralaimėtų. O pralaimėjus klausiame: „Kas tau negerai?“ – šypsosi lektorė.

Todėl, priartėjus prie konflikto zonos, reikia pradėti ją tyrinėti atsargiai, lyg archeologui šepetėliu nužerti sluoksnį nuo sluoksnio. Ne kaltinti vienam kitą, bet aiškintis, kaip vienas ir kitas supranta situaciją, kaip norėtų ją spręsti. Labai svarbu porai susitarti ir mokytis: kai pyksis, pasakoti apie save, pavyzdžiui, kaip aš jaučiuosi, o ne koks tu blogas.

„Gerai būtų sutarti, kiek laiko kalba vienas, paskui kitas, pavyzdžiui, 10 minučių. Jei vienas mažakalbis, jo užduotis pasistengti tiksliau, daugiau apie save pasakyti, nes paprastai mažakalbiai viduje turi prikaupę daugiau dalykų ir nelabai moka visa tai įžodinti“, – sako lektorė.

Klausymasis – irgi užduotis ne iš lengvųjų. Kad galėtume išgirsti, ką sako mylimasis, svarbu nepulti savęs kaltinti, o stengtis suprasti kalbančiojo situaciją.

Kartais (lyg tyčia) konfliktas kyla dėl vaikystės nuoskaudų. „Pavyzdžiui, tėtis niekada dukrai neturėdavo pinigų batams. Ji nuolat tai girdėdavo. O dabar jos vyras jai pasakė, kad nėra pinigų batams. Ir prasidėjo... Ir prasidėjo taip, kaip niekada nebuvo: pasipylė kaltinimų lavina vyrui už visus jųdviejų bendro gyvenimo metus. Todėl reikia gerai žinoti šeimos istoriją. Tada bent kartais bus aiškiau, kodėl kilo konfliktas, kuriose situacijose turėtume būti jautresni vienas kitam“, – sako V. Vitkauskienė, paaiškindama, kad, nepažįstant šaknų, galime tapti vienas kitam visiškai nesuprantami.

Pasitaiko, kad skirtingos nuostatos, kilusios iš tėvų šeimos, įneša nerimo į santykius. Pavyzdžiui, žmonai jos mama kartojo: „Kas miega dieną – tinginys. Jaunas žmogus negali pavargti.“ Tada greičiausiai žmonai bus katastrofa, jei vyras dieną numigs ar sakysis esąs pavargęs.

Iš savo šeimos vyras žino, kaip turi būti teisingai. Ir žmona iš savo šeimos žino, kaip turi būti teisingai. „Tai kurio bus teisybė? Mano“, – reikšmingai šypsosi lektorė.

„Auginantieji mažus vaikus privalo rasti laiko sau ir abiem. Jei laisvo laiko nebuvo ilgai, vyras ar žmona viduje bus prikaupę įvairių dalykų vienas apie kitą, pyks ir vienas ant kito, ir ant vaikų“, – sako ji.

Soc. tinklo „Facebook“ nuo­tr.
Soc. tinklo „Facebook“ nuo­tr.

Svarbu suprasti stereotipinius dalykus

Sakoma, kad dauguma vyrų kalba mažiau ir turi tikslą išspręsti, informuoti, o moterys – daugiau, irgi turėdamos tikslą – išsipasakoti. Todėl vyrai nesiklauso ne todėl, kad nemyli. Jie nesupranta, kas tai – ta nesibaigianti moters kalba – ir kam apskritai reikia apie tai kalbėti. O baisiausia vyrui – nesibaigiantis moters skundas, kaip jai blogai.

„Valanda tokio skundo – virš vyro jėgų. Todėl reikia perspėti vyrą, kad dabar noriu su juo paliūdėti. Ne todėl, kad jis blogas, o apskritai, kad liūdna. Jei vyras nori, kad moteris būtų laiminga, turi išklausyti ją. Bent 15 minučių. Įvertinus savijautą, galima klausymosi laiką pratęsti iki 20 minučių. Ir įsivaizduojate, vyrai, tada jūs tampate didvyriais. Šventaisiais. Kankiniais. Tikrai būsite danguje. Negana to, jūsų žmona bus laiminga. Tai žiauriai vyriška ir tvirta“, – sako Vijoleta ir toliau šmaikštauja, kad yra tikrai gerai leisti žmonai paverkti jums ant peties. Blogiau būtų, jei ji pradėtų verkti ant bendradarbio peties.

Tikėjimas ir konfliktai

Daugelis tikinčiųjų įsitikinę, kad krikščionis apskritai nepavargsta. Krikščioniui nereikia atostogų, nes jis myli Dievą, žmones ir kryžius jo lengvas! Bet krikščionys pirmiausia yra žmonės, kurie kaip ir visi: pavargsta, nusimena, pyksta ir jiems tikrai reikia poilsio.

„Šventumas šeimoje – kaip jūs žmonai ar vyrui labas rytas pasakote, kaip meiliai pabučiuojate, sauskelnes vaikui keičiate. Kaip vaikus apkabinate. Ar mylinčiu žvilgsniu išleidžiate į darbą. Gerai yra malda, gerai yra adoracija. Bet svarbiausia – kokie jūs su šeimos nariais“, – sako lektorė.

Pasak lektorės, slėpti jausmų ir emocijų nevalia nė vienam sutuoktiniui. Jei jaučiate kylančias žiežirbas santykiuose – susėskite ir pasikalbėkite vienas su kitu. „Apie vidinius dalykus pakalbėkite bent kartą per mėnesį“, – pataria. (Freepic nuo­tr.)
Pasak lektorės, slėpti jausmų ir emocijų nevalia nė vienam sutuoktiniui. Jei jaučiate kylančias žiežirbas santykiuose – susėskite ir pasikalbėkite vienas su kitu. „Apie vidinius dalykus pakalbėkite bent kartą per mėnesį“, – pataria. (Freepic nuo­tr.)

Reikalinga poros higiena

Kilus konfliktui tarp sutuoktinių, labai svarbu aplinkybės: gal vienas iš sutuoktinių kuris laikas neišsimiega, nepavalgo, kuris laikas be darbo ar trūksta pinigų. O su sutuoktiniu jau kurį laiką buvo kalbamasi tik apie tai, ką kada nupirkti ir ką kur nuvežti. Pagaliau pora ištaikė progą pasikalbėti.

„Ir jie PASIKALBĖJO“, – šypsosi lektorė, paaiškindama, jei kartais konflikto metu vienas iš sutuoktinių turi sveiko proto ir pasiūlo atsikvėpti žodžiais „Palauk, gal pailsim“, tai gali būti šventi žodžiai. Jei įtampa didžiulė, nebereikėtų vėl ir vėl aiškintis ir bandyti tapti archeologais. Reikia pailsėti: pamiegoti, pavalgyti, pasivaikščioti – kažkaip pailsėti. Po to galima gvildenti sunkias situacijas.

Pykčio nereikėtų laikyti viduje ir tylėti. Reikia susikaupti ir pasakyti: „Aš pykstu. Taip, ant tavęs.“

„Kai vyras pirmą kartą pasakė, kad pyksta ant manęs, aš vos infarkto negavau. Aš tokia faina, o jis ant manęs pyksta“, – juokiasi V. Vitkauskienė ir pataria, kad jei baisu pasakyti, jog pyksti, galima parepetuoti. Įvertinti, kokiu tonu tai bus pasakyta.

Pažįstamas lietuviškas stilius yra pasakyti „Aš nepykstu“ ir trenkti automobilio durelėmis. Bet ne paslaptis, kad kūno kalba nemeluoja. Pripažinus iš pradžių sau, kad pyksti ir siunti, tikrai labai palengvėja...

„Reikalinga ir poros higiena. Bent kartą per mėnesį reikia susėsti ir pasikalbėti ne apie reikalus, o apie vidinius dalykus. Tai padaryti gali būti sunku, bet verta, nes tai suartina“, – sako V. Vitkauskienė.

Ir reikia pykti, net privaloma: kai įžeidžia, apspjauna, kai neteisingai elgiasi. „Nuolankumas nėra nuolaidumas. Kai skubi – nuolaidžiauji, o kur nuolaidžiauji – ten bus bėdų. Tad neskubėkime, nes prieš akis – visas mūsų gyvenimas“, – sako lektorė.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite