Angle down Atgal

Kaip ištverti 400 smūgių?

Lietuvoje tėra šeši meistrai, kuriems pavyko išlaikyti pilno kontakto karatė penkto dano egzaminą ir pasiekti aukščiausią juodo diržo meistriškumo laipsnį. Šiaulietis kiokušin karatė treneris Andrius Macijauskas – vienas iš jų. Minėto egzamino A. Macijauskas laukė nei daug, nei mažai – dvidešimt metų, o laikė jį tolimojoje Japonijoje, milžino Fudzijamos stebimas.

Žmonių eismas teka kaip vanduo

Tai – penktoji A. Macijausko viešnagė sakurų ir saulės šalyje. Pirmą kartą Japoniją jis aplankė 1999 m. – su Lietuvos kiokušin karatė federacija vyko į Tokiją atstovauti šaliai pasaulio karatė čempionate. Iki šiol pamena, kaip pribloškė į dangų besistiebiantys megapolio dangoraižiai, trimis–keturiais aukštais sulipdyti keliai ir žmonių minios.

„Tuo metu Tokijuje jautėmės labai neturtingi. Skaičiavome, kad kava mums kainuodavo 16 litų. Kosmosas! Kišenėse turėdavome riešutų, kad nesijaustume alkani, nes maistas taip pat atrodė brangus. Be to, ir įgūdžių valgyti su pagaliukais nebuvo. Stebėdavome, kaip elgiasi aplinkiniai – taip ir mes iš paskos“, – šypteli A. Macijauskas.

Augant Lietuvos pragyvenimo lygiui, ilgėjant aplankytų šalių sąrašui, keliauti į Japoniją tapo jaukiau ir maloniau. Juolab kad šiaulietį žavi japonų mandagumas, kantrumas, miestuose tvyranti švara ir tvarka.

„Pastebiu, kad čia įdarbinta daug senjorų – matyt, jog nesijaustų atskirti. Jie atlieka nesudėtingus, pagalbinius darbus, pavyzdžiui, nukreipia žmonių eismą – su jų pagalba jis teka kaip vanduo. Kartą važiavome greituoju traukiniu ir matėme: stovi senukas japonas, žiūri į laikrodį ir skaičiuoja sekundes. Į traukinį atbėga žmogus – spės ar nespės? Pavėluoja tik sekundę, bet senukas jo nebeįleidžia. Ir ką? Ir nieko. Tas žmogus ramiausiai, be jokio nepasitenkinimo lieka laukti kito traukinio, – pasakoja A. Macijauskas ir svarsto, kaip į tokią situaciją būtų sureagavęs lietuvis. – Mane apskritai užburia japonų minkštumas, švelnumas. Visuomet judi su minia ir, nepaisant to, žmonės sugeba tave taip gražiai apeiti, neužgauti.“

Minios Japonijos sostinėje iš tiesų didelės – Tokijuje gyvena daugiau nei devyni milijonai žmonių. „Bet sakoma, kad japonai, kaip ir kitos didelės tautos, jaučiasi nejaukiai, kai aplink juos yra daug erdvės. Jie įpratę šalia savęs visuomet justi kitą žmogų – tai suteikia saugumo“, – pastebi A. Macijauskas.

Šalia Fudzijamos. Į pasaulio karatė seminarą suvažiavo 400 sportininkų iš viso pasaulio. Tiesa, egzaminą laikė 100, o ir pavyko toli gražu ne visiems kovotojams. (A. Ma­ci­jaus­ko as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
Šalia Fudzijamos. Į pasaulio karatė seminarą suvažiavo 400 sportininkų iš viso pasaulio. Tiesa, egzaminą laikė 100, o ir pavyko toli gražu ne visiems kovotojams. (A. Ma­ci­jaus­ko as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Per egzaminą numetė tris kilogramus

Kaip ir prieš dvidešimt metų, taip ir dabar šiaulietis su federacija Tokijuje stebėjo karatė olimpiada vadinamą pasaulio čempionatą. Tiesa, A. Macijauską į Japoniją vedė ir dar vienas kur kas svarbesnis tikslas – išlaikyti penkto dano egzaminą.

Šis ne visiems girdėtas žodis nusako sportuojančiojo meistriškumo lygį. Skiriamos penkios techninio meistriškumo pakopos – penki danai. „Pirmas danas – kaip vidurinė, antras – bakalauras, trečias – magistras, ketvirtas – doktorantūra, penktas – profesūra“, – lygina A. Macijauskas. Vis tik sudėtingiausia jam buvo pelnyti ne penktą, o antrą daną.

Egzaminą tąkart sudarė tris valandas trukęs technikos rodymas, trumpa atokvėpio valandėlė ir kovų maratonas, kuriame be jokių pauzių teko susigrumti su keturiasdešimt priešininkų. „Tuo metu dar nebuvo galima naudoti apsaugų nei ant kojų, nei ant rankų, o juk kiokušin karatė yra kontaktinė sporto šaka. Tu atlieki smūgį priešininkui, jis tau. Pats smūgis gal ir nelabai stiprus, bet jeigu vienas priešininkas pataiko dešimt kartų, o iš viso priešininkų – keturiasdešimt, vadinasi, iš viso gauni 400 smūgių“, – sako A. Macijauskas ir priduria, kad būseną tokio egzamino metu sunku apibūdinti: dangus maišosi su žeme, krenti ir vėl stojiesi, o viso ko esmė slypi kūno, proto ir dvasios stiprybėje. Beje, per šį egzaminą A. Macijauskas numetė tris kilogramus, kūnas liko ilgam nusėtas mėlynių.

Būta ir nesėkmių – štai ketvirto dano egzaminą šiauliečiui teko laikyti dukart. „Buvau labai gerai pasiruošęs ir mėgavausi tuo, ką darau. Gal net per daug, nes tapau neatsargus: buvo karštos vasaros dienos, prieš tai dalyvavau savaitės stovykloje, matyt, raumenims pritrūko elastingumo ir smūgio metu man plyšo dvigalvis raumuo. Viskas. Laisvas. Egzaminas baigtas. Buvo labai apmaudu... Dabar žinau, kad turėjau pristabdyti save, bet tada suveikė jaunystė, adrenalinas, savotiška puikybė. O karatė – labai įdomi sporto šaka, ji greitai pastato tave į vietą“, – šypteli A. Macijauskas.

Diržas. Auksinės spalvos kimono diržo juostelės simbolizuoja išlaikytus dano egzaminus. Kaip tik šiuo metu iš Japonijos A. Macijauskui keliauja naujas vardinis diržas, kurį puošia penkios juostelės. (Au­to­rės nuo­tr.)
Diržas. Auksinės spalvos kimono diržo juostelės simbolizuoja išlaikytus dano egzaminus. Kaip tik šiuo metu iš Japonijos A. Macijauskui keliauja naujas vardinis diržas, kurį puošia penkios juostelės. (Au­to­rės nuo­tr.)

Į „pensiją“ – nuo 35 m.

Nuo 35-erių karatė meistrai įrašomi į senjorų gretas – egzaminuose jiems taikomi tam tikri palengvinimai: sutrumpėja technikos rodymo laikas, sumažėja priešininkų skaičius. Pavyzdžiui, laikant penkto dano egzaminą, A. Macijauskas susigrūmė su dešimčia kovotojų, tačiau sako, kad ir tai nebuvo lengva. Juk sportininkai kur kas anksčiau negu kiti žmonės pajunta, kad kūnas sensta, jo galimybės keičiasi.

Didžiausias iššūkis, siekiant penkto dano, yra jo išlaukti. „Nuo pirmo iki antro dano turi praeiti ne mažau kaip dveji metai, nuo antro iki trečio – treji, nuo trečio iki ketvirto – ketveri, nuo ketvirto iki penkto – penkeri. Tam, kad nueitum visą šį kelią, reikia išminties. Dažnai sportininkai, ypač jauni, nori greitų rezultatų, kelia ir kelia kartelę, kol organizmas pasako STOP. Ateina traumos, išsekimas, depresija. Ilgalaikis sportavimas išmoko nuosaikumo, nes čia – daug laiptelių, daug išbandymų“, – sako šiaulietis.

Penkto dano egzaminą A. Macijauskas laikė dvi dienas trukusio pasaulio karatė seminaro metu. Per 400 seminaro dalyvių įsikūrė stovykloje prie garsiojo Fudzijamos ugnikalnio. „Prisiminimai iš ten patys geriausi, nes tai – nuostabi aplinka ir nuostabūs žmonės, kurie suvažiavo iš viso pasaulio ir vis tiek yra panašūs. Taip ir neišsiaiškinau: panašius mus daro karatė ar atvirkščiai – karatė traukia tokio paties tipo žmones“, – šypteli jis.

Ego padėjo į šoną

Kovos menuose A. Macijauskas – 33 metus ir didžiąją dalį jų yra atidavęs ne asmeninėms pergalėms siekti, o kitų mokymui.

Neapmaudu, klausiu?

„Kai buvau jaunesnis, norėjosi, kad kiti tave pamatytų. Bet aš labai anksti tapau tėvu, todėl teko išmokti rūpintis kitais: sūnumi, žmona, klubu, kuris nukrito tarsi iš dangaus – jame sportavau, o paskui netikėtai tapau vadovu. Supratau, kad nebesu svarbiausias, ir tuomet nutiko įdomus dalykas: padėjau savo ego į šoną, išmokau džiaugtis kiekvieno vaiko pergale ir pasijutau atradęs savo kelią. Iš tiesų, jau būdamas 12 metų, norėjau tapti treneriu ir štai kaip viskas susidėliojo. O geriausia, kad per dieną dabar galiu laimėti net ne vienas, o, pavyzdžiui, dešimt varžybų. Priklauso nuo to, kiek mano mokinių kovoja“, – juokauja A. Macijauskas.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite