Kada galima pateisinti savižudybę?

Šiauliai
Freepik.com nuotr.
anonymous anonymous Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Tai yra skaitytojo nuomonė, už kurią Etaplius.lt redakcija neatsako. 

Prieš kelias dienas savo noru išėjo iš gyvenimo jauna gydytoja. Visi apgailėjo tokią netektį. Juk gydytojū ir taip trūksta, o štai dar vienu gydytoju mažiau. 

Išėjo iš gyvenimo dėl to, kad nesutarė su administracija. Pagal įstatymus psichologiškas privedimas iki savižudybės jau yra nusikaltimas. Bet ar galima pateisinti žmogų, kuris pats išeina iš gyvenimo?

Mano supratimu, tai yra nepateisinamas atvejis. Savęs nužudymas yra atsisakymas kovos už savo būvį. Juk yra nuo seno sakoma, kad gyvenimo kelias ne rožėmis klotas.

Esu sutikęs ne vieną moterį, kurią vyras nuolatos psichologiškai traumuoja, o dar paėmęs „ant dąsos“ parėjęs į namus kumščiuoja, nežiūrint į tai, kad yra maži vaikai.

Bet retai, kuri nusižudo, jos neina žudytis, nes žino, kad vaikai liks našlaičiai. Reikia neužmiršti, kad žmogus kur bedirbtų, visada atsirasti gali tokių viršininkų, kurie į savo pavaldinius kaip sakoma žiūrės iš aukštai. Bet su tokiais būtina kovoti ir stengtis įrodyti savo tiesą.

Dar vienas dalykas, kuris neturi būti užmirštas, tai kad savižudybė yra didelė nuodėmė prieš Dievą. Jeigu tave Dievas atsiuntė į žemišką gyvenimą, tai ir gyvenk. Gyventi reikia stengtis teisingai ir nuolat kovoti už tiesą.

Būna ir išimčių, kada savanoriškas išėjimas iš gyvenimo yra pateisinamas. Prisimenant partizanų kovas pokario metais, buvo tokių atvejų, kada miško broliai matydami, kad nebegali kovoti, nes baigėsi šoviniai ir pateks enkavėdistams, pasidėdavo būdami bunkerija po galvų granatą ir susisprogdindavo.

Taip jie darė, nes žinojo, kad patekę enkavėdistams bus žiauriai kankinami su tikslu išgauti žinių apie partizanus, kurių priešai dar nežino. Kad taip neatsitiktų, jie save nužudydavo.