Kad žodis ranką paduotų ir kelią nušviestų

Kaunas
Genovaitė Mačiūtė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

O tėviške, drugeli mano margas!
Po tavo sutrūnijusiu slenksčiu
lig šiol dar guli stebuklingi žodžiai,
kurių turbūt jau niekam nebereiks.
Justinas Marcinkevičius

Rugsėjo 16-ąją Justino Marcinkevičiaus gimtinėje, Prienų rajone, Važatkiemyje, skambėjo tradiciniai poeto kūrybos skaitymai „Neliks duonos su druska – liks tėvynė“. Šventę rengė Prienų muziejaus žmonės su būriu pagalbininkų ir rėmėjų.

Poezijos popietę vedė Prienų krašto dukra (taip ją vadino Justinas Marcinkevičius), Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė. Klausantis jos visada džiaugiasi širdis – retai dabar išgirsi tokią žodingą kalbą: norisi užsirašyti Aldonos mintį ar bent taiklų jos žodį giliai galvon įsidėti. O dar metų metais kauptos muziejininkės žinios, padedančios jai susieti garbingiausius mūsų literatūros žmones – tarsi prie vieno tėviškės stalo po vaiskiu Lietuvos dangumi kartu juos susodinti, kad tarpusavyje pasikalbėtų ir mums leistų tos prasmingos savo šnekos paklausyti. Maironis – Jonas Aistis – Justinas Marcinkevičius. Visi jie – Dievo mums siųstieji, kiekvienas – sau skirtuoju laiku. Ir kiekvienas – visiems. Kas mes būtume be jų? Kas mūsų Lietuvą dainuotų?

Justino Marcinkevičiaus eilėraščius Važatkiemyje skaitė per dvidešimt poezijos puoselėtojų – moksleivių ir suaugusiųjų – iš Prienų rajono ir Alytaus. Mėgėjų teatras Veidrodis“ suvaidino Jono Grabausko režisuotą Mindaugo“ ištrauką. O savo kūrybos eilėmis Palinkėjimai Justinui Marcinkevičiui“ poetą prisiminė jo bendramokslė mokytoja Anarsija Adamonienė.

Poezijos žodį lydėjo Prienų Žiburio“ gimnazijos moksleivių ansamblio, vadovaujamo mokytojos Romos Ruočkienės, atliekamos dainos – jos sklido toli, aukštai, o rugsėjo saulė visai ne rudeniškai švietė – matyt, poetai ten, danguje, susitarė su debesimis, kad jie pasitrauktų ir netrukdytų – garbingo kraštiečio tėviškėje ne kasdien juk tiek svečių susirenka.

Šventėje dalyvavo Justino Marcinkevičiaus dukros Jurga ir Ramunė, susirinkusius pasveikino gimtosios sodybos šeimininkas, poeto brolis Romas Marcinkevičius, padeklamavęs ketureilį apie tėvo pėdas ir jauniausiai skaitymų dalyvei įteikęs šeimos dovaną. Pats poetas Justinas irgi labiausiai turbūt būtų pasidžiaugęs mažaisiais renginio dalyviais.

Poezijos šventę papuošė tautiniais drabužiais pasirėdžiusios Prienų krašto muziejaus moterys ir ryškiaspalviai jurginų žiedai. Ne viename eilėraštyje apie rugius rašiusio poeto gimtinėje labai prasmingas atrodė organizatorių sumanymas mokytojoms, padėjusioms moksleiviams pasiruošti skaitymams, dovanoti duonos – Į duoną, į maldą, į dainą ilgi, vai ilgi pradalgiai…“ , „Užkalbini duoną – gyva“, Tėvas su motina duonoj“.

Gražią rugsėjo popietę Justino Marcinkevičiaus bei jo kūrybos gerbėjų, puoselėtojų nepamiršo ir Prienų rajono valdžios žmonės: atvyko, susirinkusius pasveikino ir renginio organizatorius padėkomis apdovanojo.

Grįžtant namo, žvelgiant į tas neaprėpiamas tolumas, į poeto apdainuotą Nemuną, ramybės nedavė klausimas: ar vaikams, anūkams dar reiks Justino Marcinkevičiaus eilėraščių: ar skaitys jo kūrybą, ne vien mokykloje paliepti, o vienumoje, sau – kad poeto žodžiu pasiremtų, jei paklys – kad kelią į tiesą ar taką namo tas žodis nušviestų, ranką paduotų.

Ir ar dar prisimename, ko tautos poetas prašė, dėl ko jam širdį skaudėjo: ar tebesaugome savo kalbą, ar neleisime Gedimino kalnui sugriūti, ar nepamiršome, jog mūsų literatūros kelias nuo didžiojo Kristijono Donelaičio hegzametro Tolminkiemyje prasidėjo.

Nuotraukoje : 2013 metais poeto gimtinėje atidengtas paminklinis akmuo.