REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2018 m. Balandžio 2 d. 12:23

„Kad kas nors panaikintų getus, galėčiau atiduoti savo rankas“

Šiauliai

Istorija. Dabar jau nebeegzistuojančios senosios žydų kapinės 1941–1944 m. buvo Šiaulių geto dalis. Nuotraukoje – kapinių vartai, stovėję dabartinėje Žalgirio g. Aut. Jonas Dvariškis, Šiauliai, XX a. 4 deš.Šiaulių „Aušros“ muziejaus arhyvo nuotr.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt


33173

„Tais laikais, kai atimti gyvybę buvo taip pat lengva, kaip laikytis nurodymo, noras išgelbėti kitą tapo reta išimtimi“, – sakoma amerikiečių kurtame filme apie šiaulietę Danutę Venclauskaitę. XX a. penktajame dešimtmetyje ji rizikavo savo gyvybe ir drauge su mama Stanislava Jakševičiūte-Venclauskiene bei jaunesne seserimi Gražbyle gelbėjo žydus. Už tai joms suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai.

Amerikiečių filme – gyvenimo Lietuvoje fragmentai

Gražbylė Venclauskaitė, likusi gyventi Lietuvoje, sulaukusi nepriklausomybės aušros ir 104 metų, buvo gerai pažįstama šiauliečiams. Ne kartą pasakojo apie savo tėvo, pirmojo Šiaulių burmistro, advokato ir visuomenininko, Kazimiero Venclauskio reiklumą ir atsakingumą. Švelniu žodžiu minėjo mamą, vieną pirmųjų profesionalių aktorių, Stanislavą Jakševičiūtę-Venclauskienę, globojusią našlaičius ir pamestinukus. Neslapukavo klausiama ir apie savo pačios gyvenimą, ypač profesinį.

Apie jos seserį Danutę žinoma kur kas mažiau.
1944 m. ji su mama pasitraukė į Vokietiją, iš ten – į Jungtines Amerikos Valstijas. JAV gyveno iki pat mirties – 1999 m. buvo palaidota lietuvių kapinėse Vaterburyje, Konektikuto valstijoje.

1998-ųjų kovą Didžiojo Vaterburio ir Šiaurės Vakarų Konektikuto žydų federacijos direktorius Robertas Zvongas kalbino D. Venclauskaitę. Interviu sugulė į nedidelės trukmės filmą, kurio kopiją saugo Šiaulių „Aušros“ muziejus. Šis filmas – unikali proga iš D. Venclauskaitės lūpų išgirsti dalelę jos ir viso Šiaulių miesto istorijos.

Nenorėjo turto, nejautė pavydo

Nors augo pasiturinčioje ir įtakingoje inteligentų šeimoje, nei Danutė, nei Gražbylė nebuvo lepinamos, o pusryčiais, pietumis ir vakariene dalydavosi su mamos S. Jakševičiūtės-Venclauskienės globojamais vaikais. „Motina mus mokė: įvaikintas ar ne – toks pat“, – interviu užsiminė D. Venclauskaitė.

Apie šeimoje įskiepytas vertybes byloja jos ir sesers požiūriai. „Visi nori turto, bet aš – nelabai“, – yra sakiusi Gražbylė. „Aš niekada niekam nieko nepavydėjau“, – antrino Danutė.

getimage.jpg

1940 m. mirė Kazimieras Venclauskis, 1941 m. Lietuvą okupavo naciai. Gyvenimo sąlygos pablogėjo, bet net ir tuomet Venclauskių šeimos moterys nesiliovė galvoti apie kitus. S. Jakševičiūtė-Venclauskienė toliau globojo vaikus, su dukromis sugalvojo, kaip padėti į Šiaulių getą patekusiems žydams.

„Taip blogai jaučiausi dėl žmonių, kurie turėjo palikti savo namus ir gyventi getuose. Žinojau, kas jų laukia. Kartą savo draugams pasakiau: už tai, kad kas nors panaikintų getus, galėčiau atiduoti savo rankas, sutikčiau jų nebejausti“, – interviu sakė D. Venclauskaitė.

Į getą – stora, iš geto – plona

„Pasisekdavo“ tiems Šiaulių gete gyvenusiems žydams, kurie gaudavo darbus. Paprastai jie būdavo priversti plušėti fabrikuose, gaminusiuose karo techniką vokiečiams. Vis tik nemaža žydų dalis darbo neturėjo – dėl to juos bet kada galėjo išvežti į vadinamąsias mirties stovyklas.

Suvokdama pavojų, S. Jakševičiūtė-Venclauskienė su dukromis įkūrė siuvyklą, kurioje įdarbino per 70 žydų. Jie siuvo įvairius karo reikmėms reikalingus daiktus. Tiesa, galbūt ne tokius ir reikalingus, nes pelno siuvykla nenešė. „Vokiečių valdžia pradėjo reikalauti pelno. Gerai. Tuo metu kaip tik turėjau tėvo aukso...“ – interviu sakė D. Venclauskaitė.

Siuvyklos nuostolius S. Jakševičiūte-Venclauskienė su dukromis padengdavo iš savo kišenes, taip išgelbėdamos ne vieną gyvybę.

D. Venclauskaitė pasakojo pastebėjusi, kad iš pradžių siuvyklos darbuotojai galėdavo į getą įsinešti maisto. Vėliau tvarka sugriežtėjo, taip elgtis žydams buvo uždrausta.

„Kai siuvykla užsidarydavo, eidavau į getą – turėjau leidimą. Įsinešti nieko negalėdavau, bet po rūbais pasislėpdavau žuvies, mėsos, sviesto. Policininkai, lietuviai, mane praleisdavo. Juokdavosi, kad į getą eidavau stora, o išeidavau plona. Gete susipažinau su viena dama iš Lenkijos, kuri sakė, kad apie penktą valandą pradeda žiūrėti pro langus ir laukti, kada aš ateisiu, – interviu pasakojo D. Venclauskaitė ir pridūrė, kad gete gyvenę žmonės jai buvę labai artimi. – Tik kalbėtis mums būdavo sunku, dažniausiai tiesiog pradėdavome verkti.“

Ašara jos skruostu nuriedėjo ir per pokalbį su R. Zvongu: „Tai buvo siaubingi laikai. Tas žudymas... Tai nežmoniška. Bet visuomet reikia būti stipriam, ašaros niekam nepadeda.“

Kilni iki paskutinių dienų

Venclauskių šeimoje taip pat buvo slepiami žydų vaikai. „Kartą ryte savo namuose radome vaikštinėjantį berniuką. Dabar galvoju, kad jo tėvas tikriausiai buvo gete. Iš pradžių berniukas nepratarė nė vieno žodžio, bet naktį pradėjo verkti ir atėjo miegoti pas mano mamą į lovą“, – prisiminė D. Venclauskaitė. Berniuką, kurį saugumo sumetimais vadino Antanu, savo namuose jos slėpė 6 savaites. Vėliau perkėlė į kitą slėptuvę, kurioje jis gyveno iki vokiečių pasitraukimo.

Venclauskių šeima okupantų valdžiai pradėjo kelti įtarimų. 1944 m.
S. Jakševičiūtė-Venclauskienė sužinojo, kad yra įtraukta į deportuotinų asmenų sąrašą ir nusprendė trauktis iš Lietuvos. Drauge su mama bei dviem jos globotiniais išvyko ir D. Venclauskaitė. Vokietijoje šeima gyveno dvejus metus, po to patraukė į JAV. 1958 m. S. Jakševičiūtė-Venclauskienė mirė, dukra Danutė svetimoje šalyje liko viena.

1995 m. šviesaus atminimo S. Jakševičiūtei-Venclauskienei, jos dukroms Danutei ir Gražbylei buvo suteikti Pasaulio teisuolių vardai, paskirta Izraelio valstybės parama. Interviu
D. Venclauskaitė papasakojo ir parodė, kaip leisdavo šią paramą. Ant jos stalo stovėjo stiklainiai su skirtingomis monetomis. Kai susidarydavo solidesnė suma,
D. Venclauskaitė ją skirdavo globos namams Lietuvoje arba vietiniams vargšams.

„Kai grįžtu iš miesto, apsipirkinėjimo, visus smulkius pinigus dedu ant stalo. Niekuomet jais neatsiskaitinėju. Noriu atiduoti tiems, kuriems labiau reikia. Man atrodo, kad jeigu žmonės nebūtų tokie savanaudiški, pasaulyje gyventi būtų geriau“, – sakė D. Venclauskaitė.

SRTF logo



REDAKCIJA REKOMENDUOJA