Angle down Atgal

Ką sle­pia san­tūri Ri­man­to Kmi­tos šyp­se­na?

Šiau­lie­tis ra­šy­to­jas Ri­man­tas Kmi­ta, vėl skai­ty­tojų, žur­na­listų ir kri­tikų tai­kik­ly­je. Kny­gy­nuo­se pa­si­rodė ant­ras ro­ma­nas „Re­my­ga“, ku­rio veiks­mas taip pat vyks­ta Šiau­liuo­se – su­dėtin­gais 1990-ai­siais iš Af­ga­nis­ta­no su­grįžęs vy­ras ban­do kur­ti gy­ve­nimą. O kaip šiuo įtemp­tu lai­ku jau­čia­si pa­ts ra­šy­to­jas, kaip ir mes vi­si, ne­ga­lin­tis pa­spaus­ti ran­kos pa­šne­ko­vui?

Yra žmonių, su kuriais dabar norėčiau apsikabinti“

Spaudoje stebima savotiška kmitomanija – ką beatsiverstum, visur interviu, iliustruoti jūsų santūrios šypsenos. Nesidžiaugiate romanu taip, kaip reikalauja žviegiančios laikmečio reklamos?

– Turbūt esu labiau intravertas, tačiau pastebiu, kad su amžiumi nervų ląstelės dyla. Nelabai sureikšminu savo romanų sėkmės, nes tai labai sąlygiška. Sėkmė ateina ir praeina. Gyvenime svarbiausi kiti dalykai – meilė, mirties baimė, santykis su gyvenimu, pasauliu. Esu santūrus žmogus, labiau iš stebėtojų, reflektuotojų. Man kažką aktyviai daryti, būti vadybininku, kurti visuomenės pokyčius yra sunku, nusvyra rankos. Knygos irgi gali daryti pokyčių, bet jos dirba savo darbą jau be manęs.

Bet rašytojas turbūt ir turi būti labiau stebėtojas?

– Visokių tų rašytojų gali būti, yra tokių, kurie kovoja už dalykus ne tik kūryboje, bet ir gyvenime, socialiniuose tinkluose ar instituciškai. Man sunkiau dviejuose frontuose veikti. Ir ši pandemija man nėra labai slegianti, nes kelionės mane mažai jaudina. Labiau noriu išvažiuoti į kokią nors miško trobelę. Pandemija tam gera proga, bet iki trobelės dar nenuvažiavau. Žinoma, dabar kontaktų mažiau, užsibūname socialiniuose tinkluose, nebeapsikabiname. Aš tų apsikabinimų nelabai mėgdavau, mane tai dirgindavo, bet pradedu jausti, kad yra žmonių, su kuriais dabar norėčiau apsikabinti.

Nepykstate ant pandemijos ir dėl nukeltos Šiauliuose O. Koršunovo režisuoto pagal jūsų pjesę spektaklio „Remyga“ premjeros?

– Buvau labai įsitraukęs į spektaklį, dalyvavau repeticijose, buvome pribrendę, kad kūdikis turi gimti. Ir staiga sako, kad ne, nebus jokio kūdikio. Buvo toks išgyvenimas. Man sako, kad iš šalies, į mane žiūrint, atrodo, kad aš visiškai nereaguoju. Bet mano viduje vyksta daug dalykų, kurių išorėje neišreiškiu. Gal būtų geriau išsitaškyti, parodyti. Bet mano natūra tokia, kad manau, jog neturiu teisės kitiems aiškinti, kaip reikia kurti, gyventi, suprasti.

Ir spektaklis toks dalykas, kuris kažkada išnyks. Dirbdamas MO muziejuje prie parodos „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“, kuri taip pat iškeliaus į archyvus, supratau, kad esu visiškas rašto žmogus, man reikia popieriaus, knygos. O mandalos kūrimas, kurią nupūtei ir jos nebeliko, – ne mano.

Niekada nesakyčiau: „Aš esu Šiauliai“

– „Pietinia kronikose“ jūsų paauglys ironizuoja apie dirbtinai kuriamą identitetą, kad „Šiauliai – dviračių miestas“, kad „Šiauliai – Saulės miestas“. Dabar yra šūkis – „Aš esu Šiauliai“. O kas jums yra Šiauliai?

– Mes kiekvienas, kiekviena įstaiga, iniciatyva bando lozungais ir šūkiais pasiekti savo publiką. Tokios yra komunikacijos taisyklės, kad sukurtum vienybės iliuziją. Tada tie, kurie pritaria, yra geri, kurie nepritaria – negeri, tad, kurdamas lozungus, tu ir skaidai. Bet nelabai gilinuosi į šiuolaikinę vadybą, tik niekada nesakyčiau: „Aš esu Šiauliai.“ Sakyčiau: „Mes esame Šiauliai“, bent jau taip. Nenoriu kitiems aiškinti, kaip jiems daryti, nors mano dauguma planų susiję su Šiauliais. Aš ne šūkiais, bet darbais įrodau, koks mano santykis su miestu.

Dėmesys mane užgriuvo po „Pietinia kronikų“ be jokių didelių pastangų, lozungų. Tai džiugina, bet kai stebiu knygų rinką, matau, kad kai autorius gali sau leisti didelę reklaminę kampaniją, atrodo, kad knyga svarbi, o kai kampanija baigiasi, knyga iškart pamirštama. Jokia reklama neįtikins, kad knyga įdomi, jei knyga neįtikina.

Šiemet su Šiaulių dailės galerija darome projektą. Keli menininkai kuria darbus, kurie bus įmontuoti į grindinį, juos bus galima matyti per stiklą. Rašau trumpus tekstus, savotišką gidą, kuo darbai siejasi su Šiaulių istorija – Zubovais, jų dvaru, Didždvario gimnazija ir kt. Man labai įdomiai atsiveria miesto istorija. Noriu žvilgsnį nukreipti į tai, ką turime, ką užmiršome, kodėl to ar to neprisimename.

O kas jums Šiauliuose gražiausia?

– Žmonės. Kai sakiau, kad nemėgstu keliauti, tai matau prasmę, kai keliauju pas žmones. Pažįstamus, bičiulius ar kai mane kviečia dėl darbų. Miestas be žmonių neveikia. Kai pateikė žinią apie prof. Vytenio Rimkaus mirtį... Su juo bendravau per Vilių Puroną, davė keletą istorinių nuotraukų. Knyga „Remyga“ išėjo, užrašinėjau jas dovanų tiems, kurie prisidėjo. Užrašiau knygą ir profesoriui, ji turbūt jau buvo išsiųsta, kai pasiekė ta žinia... Be žmonių, jų įdirbio tu mieste nieko nepadarysi. Man Šiauliuose gražiausia, kad yra žmonių, kurie kuria miesto kultūrą.

Skaudžiausia, kai iš miesto išvažiuoja turintys idėjų, bet nerandantys palaikymo žmonės. Iš universiteto kiek kuriančių žmonių išvažiavo. Pirmi išprašomi būna talentingiausi ir ko tada iš universiteto norėti. Dažniausiai taip būna, kad susivienija vidutinybės, o protingi atsitraukia, pasirenka nekovoti. Kartais gal ir nereikėtų pagal patarlę duoti kelio...

Dabar ir jūs jau esate vilnietis?

– Ne, nesu vilnietis. Esu gyvenęs Klaipėdoje, studijuodamas porą metų gyvenau Vokietijoje. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be bibliotekų, archyvų, o mažame Vokietijos miestelyje biblioteka buvo tokia, kad galėjau užsisakyti bet kurią knygą. Man tai buvo pagrindinis kriterijus, kodėl ten praleidau vienus iš geriausių metų.

Lietuvoje mažame miestelyje to negausi. Vilnius šia prasme patogiausias, daugiau galimybių. Ilgai ieškojau santykio su šiuo miestu. Sostinė atrodė pernelyg pasipūtusi. Dabar radau savo takus, kuriais vaikštau. Man patinka, kad per 10 minučių gali atsidurti miške, parke. Susikuri savo kasdienybės ritualus, vaikščiojimo trajektorijas ir savo miesto variantą. Mano miesto variantas susideda iš paupių, pamiškių, parkų ir Martyno Mažvydo bibliotekos.

O jei prisimintumėte save paauglystėje, ką pasakytumėte, kaip padrąsintumėte?

– Gal labiau paauglys man turėtų ką pasakyti. Mano paauglys darė tokius pasirinkimus, kurie jam rūpėjo. Žaidė regbį, ko tėvai nesuprato, tada domėjosi literatūra, poezija, atrado kelią į biblioteką, – ieškoti knygų, klausytis plokštelių. Tada pasirinko studijuoti filologiją, nors vizijos, kas iš to bus, neturėjo. Intuityviai rinkausi, nežiūrėdamas, apsimokės ar ne. O dabar, kai reikia priimti sprendimą, galvoji. Aišku, yra šeima, atsakai ne tik už savo gyvenimą. Todėl laukčiau palinkėjimo iš paauglio, kad intuityviai daryčiau tai, kas kelia didžiausią pasitenkinimą ir prasmės pojūtį.

Norisi, kad to neužmirštume“

Šiaulietiška šnekta parašytas romanas „Pietinia kronikas“ aukštintas ir peiktas. Vieni giria, o kiti klausia, kodėl turi poetizuoti treningus, žargoną, turginius, banditų laikus. Ar nėra taip, kad mums gėda dėl savo tuomečių pasirinkimų?

– Tas momentas yra, bet man atrodo, kad panašiai jaučiamasi žiūrint savo paauglystės nuotraukas – šukuosenas, aprangą. Mes turėjome keistų idėjų, matėme šaunų pasaulį, o vyresnioji karta buvo neišmanėliai. Mes sakėme gyvensiantys kitaip nei tėvai.

Bet mums 1990-aisiais reikėjo išmokti kitaip gyventi. Viskas vertėsi, žmonės neteko darbo, profesijų, reikėjo visiškai kitokių įgūdžių. Kaip kas mokėjo, kaip įsivaizdavo, taip darė. Viskas vyko stichiškai, skaudžiai, dramatiškai, o paaugliui ir taip viskas vyksta dramatiškai – pirma meilė, pabėgimai iš namų.

– „Remyga“ taip pat gali būti įvairiai vertinamas, nes romane parodoma išverstaskūrė nomenklatūra.

– Norėjome laisvės ir teisingumo, bet kokia ji bus, tada nežinojome. Norėjome laisvės, bet gavome laisvą rinką. Supratome, kad patiems reikės kažką daryti. Tai buvo nemalonus atradimas. Ta pirmųjų nepriklausomybės mėnesių euforija nuslūgo. Sutinku, kad kažką prisimename idealizuodami, o kai prisimeni idealizuodamas, savotiškai pateisini, kas buvo negerai. Ir net nenori prisiminti traumuojančių, dramatiškų dalykų. Kas nepatogu, užmiršti, bet žmonės ir neprivalo nuolatos žaizdų krapštyti.

Kai pakalbi su užsieniečiais ir pasakai, kad nepriklausomoje Lietuvoje valdžioje atsirado kone vieni komunistai, o prezidentu tapo jų lyderis, jie nesupranta, kodėl, kaip. Man tie dalykai svarbūs, jų romane tiesiogiai neliečiu, bet įdomu buvo tyrinėti. Mano romanas baigiasi istoriškai – pateikiama, kas laimėjo rinkimus. Man norisi, kad to neužmirštume. Turbūt labiau norėjau jauniems žmonėms parodyti laikotarpio sudėtingumą.

O esate amerikietišką kramtomąją gumą, iš kito burnos išimtą, kramtęs?

– Tai galėjo būti pradinėse klasėse. Tikrai kažkas buvo atsinešęs „Donaldo“ ar kažko. Gal ir pats pakramtytą pasidėdavau susivyniojęs ir po kelių dienų vėl pakramtydavau (juokiasi).

 

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite