Angle down Atgal

Ką reiš­kia „at­si­vers­ti“?

„At­si­vers­ki­te ir ti­kė­ki­te Evan­ge­li­ja“, – ra­gi­na Jė­zus. Kas mė­gi­na skai­ty­ti Nau­ją­jį Tes­ta­men­tą, daž­nai su­si­du­ria su kas­die­nė­je kal­bo­je vi­sai ki­tą pra­smę tu­rin­čiu žo­džiu – „at­si­vers­ti“. Ga­li­ma at­si­vers­ti kny­gą ar­ba kaž­ką, kas bu­vo už­vers­ta. Kar­tą de­šimt­me­tis ber­niu­kas, iš­gir­dęs pa­lie­pi­mą at­si­vers­ti, il­gai ne­gal­vo­jo – ap­si­ver­tė kūl­vers­tį, o pa­skui jį pa­da­rė į prie­šin­gą pu­sę ir sa­ko: „At­si­ver­čiau.“
 

Dugnų būna ne vienas

Žmonės, pamatę, kad jų pažįstami pradėjo kitaip elgtis, dažniau vaikščioti į bažnyčią, lankyti pamaldas ar net atvirai melstis namuose, prie stalo sako: „Jie pakliuvo į sektą, jiems smegenis išplovė.“ Bandoma juos atkalbėti nuo tokio pasirinkimo, grąžinti į protą. Tai, kas jiems atsitiko, – taip atrodo atsivertimas iš šono. O iš vidaus jis atrodo visai kitaip.

Iš tiesų atsivertimą teisingai suprato tas berniukas: tai krypties pakeitimas, tik ne fizinės, o mąstymo, gyvenimo, elgsenos. Tačiau toks pasikeitimas susijęs su Dievo ir tvarkos pripažinimu, santykio užmezgimu. Yra daug būdų, kaip tai atsitinka.

Būna, kad žmogus elgėsi vidutiniškai, plaukė pasroviui ar net visai netikusiai, savanaudiškai ir kokiu nors būdu jis suprato, kad toks gyvenimas beprasmis, tuščias, neteisingas, kad tuščiai eikvoja jam duotą brangų laiką, gebėjimus. Priklausomi žmonės tai vadina dugnu, tačiau, kaip vėliau pastebi, tų dugnų būna ne vienas.

Kiti žmonės stabteli, netekę artimo žmogaus, susirgę nepagydoma liga, praradę santykius ar šiaip bet kokį gyvenimo skonį. Tada žmogus prisiima moralinę atsakomybę, kad jis neteisus, neteisingai tvarkė gyvenimą, nesąžiningai elgėsi su žmonėmis.

Tai yra didelės Dievo malonės laikas, nes žmogus pagaliau supranta, kad bet kokia nuodėmė, nesąžiningumas, neteisybės pirmiausia pakenkia jam pačiam. Neįmanoma nuskriausti kito žmogaus, nenuskriaudus savęs. Dar baisiau: kiekvienas, darydamas kitam žmogui materialinę žalą, emocinį ar fizinį smurtą ar bet kokią kitą niekšybę, pirmiausia pakenkia savo sielai, ją nuodėmė subjauroja.

Atitaisyti skriaudas tenka ir sau pačiam

Čia kaip toje Oskaro Waildo istorijoje „Dorijano Grėjaus portretas“. Tad žvilgsnis į sąžinę suteikia galimybę iš dvasinės mirties pereiti į gyvenimą. Tai įvyksta atsiklaupus prieš Dievą, pripažinus, kad tik Jis gali pataisyti gyvenimo situaciją. Žmogus patiki save Dievo valiai. Tai reiškia – kitaip pažvelgia į tai, koks jis yra ir kas jam per gyvenimą atsitiko: draugiškai, nuolankiai, dėkingai ir paprašo Dievo atleidimo už visas savo klaidas.

Žmogus paveda savo gyvenimą Dievui. Ir tada po truputį kasdien arba staiga, bet vis tiek taip atsitinka, kad jį nušviečia nauja šviesa. Toks jausmas, tarsi buvai kambary, bandei apgraibom susirasti daiktus, kurių tau reikia, bet kažkas įjungė šviesą ir tu pamatei daugybę dalykų savo būtyje, gyvenime visiškai kitaip! Koks džiaugsmas! Priklausomai nuo nuveikto blogio, dar laukia klaidų atsitaisymo, atsilyginimo kelias, bet jis nebėra nei beviltiškas, nei baisus, nes žmogui nušvito Dievo planas.

Kai kurie žmonės negali atsiklaupti ne todėl, kad koja nulūžusi, bet iš vidinio principo. Yra toks posakis: tas, kuris klaupiasi prieš Dievą, gali atstovėti prieš visus kitus. Kas negali atsiklaupti prieš Dievą, lengvai suklumpa prieš nuodėmę. Šita negalia irgi yra išgydoma, panašiai kaip ir negalėjimas atsiprašyti, pripažinti klaidos. Bet tai Dievo darbas. Žmogui užtenka padaryti, kiek jis gali, toliau visa kita padaro Dievas. Jei Jo klausoma ir Jam leidžiama.

Yra ir kitų scenarijų, kai žmogus, regis, visą gyvenimą aukojasi, siekia gėrio, daro geriausiai, kaip sugeba, o ateina diena, kai būna nelaimingas, perdegęs, praradęs viltį, prisigėręs kartėlio ir prisirinkęs nuoskaudų. Tokiam žmogui neretai tenka rimtai susikauti su Dievu, kol jis supranta savo klaidą – vidinę nuostatą, kad stengėsi ne iš meilės, o norėdamas užsitarnauti, įrodyti, pasirodyti, gauti pripažinimą... Ar dar dėl kokio nors klaidingo motyvo.

Tokiam žmogui tenka suvokti, kad visi jo geri darbai tušti, ir priimti Dievo meilę dovanai veltui, pasinėrus į Dievo gerumą, atrasti savo ramybę. Tokiam žmogui atitaisyti skriaudas tenka ir sau pačiam: išmokti ilsėtis, nubrėžti ribas, atrasti pomėgių, tikrąją savastį.

Maža atsivertimo šventė

Kiekviena istorija yra unikali, savita. Žmogaus ir Dievo susitikimo istorija – tai tarsi meilės istorija, kurioje viskas nušvinta kitaip. Tik Dievas visada ištikimas. Po pirminio atsivertimo toliau yra kasdienis atsivertimas. Tam mes ir meldžiamės, skaitome Dievo žodį, kad atpažintume vis labiau tamsą savo gyvenime ir atsivertume šviesai, tiesai, grožiui ir gėriui. Yra ypatingi atsivertimo laikai: gavėnia ir adventas. Kiekviena išpažintis yra maža atsivertimo šventė. Ar galima be to? Žinoma. Čia tik formos, jos pačios savaime nieko nepadeda, jei nėra turinio, nuostatos. Bet šitos formos užtikrintos.

Atsivertimas yra ir Dievo, ir žmogaus bendras darbas, kaip abipusė meilė. Bet iš Jėzaus palyginimų tai panašu į kvietimą į puotą. Dievas surengia puotą, žmogui reikia tik ateiti, tinkamai nusiteikus. Atsivertimas yra kaip didžiulio paslėpto lobio suradimas, dėl kurio žmogus viską parduoda, kad nusipirktų tą dirvą.

Tad kam gyvenime mažai šviesos, gėrio ir prasmės – atsiverkite! Galima tiesiog savarankiškai, iš turimos patirties ir žinių nuolankiai Dievo paprašyti šitos dovanos. Paprasčiau yra su kitais. Įvairios grupelės, programos, ALFA kursas. Galima ieškoti internete (www.alfakursai.lt) arba parapijose.

Ir netrukdykite tiems, kas atsivertė, kad ir kaip kvailai jie atrodo ar kokie keisti jų gyvenimo pokyčiai. Jie eina savo keliu ir jei ištvers kelionę, atras tikrąją pilnatvę, kurios kiekvienas trokštame. Visi, kas ieško, randa.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite