Angle down Atgal

Ką reikėtų padaryti Salduvės kalno populiarinimui?

Tai yra Etaplius.lt skaitytojo nuomonė, už kurios turinį redakcija neatsako!

Visais laikais, jeigu norima ką nors išpopuliarinti, tai daroma taip, kad viskas būtų patrauklu. Ar patrauklus Salduvės kalnas? Daug kas iš pašnekovų pasako, kad kalno populiarinimui daug ko trūksta.

Štai sugalvojome aplankyti su žmona šį kalną. Diena saulėta, maloni, sėdome Gegužių g. į 6 autobusą ir išlipome Vilniaus gatvėje, ties Salduvės kalnu. Einame link kalno. Kelelių ir takų daug, mes suradome kelelį, kuriuo ir nuėjome. Galėjome iki kalno nueiti ir trumpesniu atstumu, bet kadangi nėra jokios nurodančios informacijos, tai teko padaryti visą gerą puskilometrį daugiau. Pamatėme ateinant būrelį jaunimo. Paklausėme – kaip pasiekti kalną? Jie nežinojo, nes, pasirodo, atvykę iš Šilėnų. Juos vedė vadovė, tai mes ir kreipėmės į ją. Pasirodo, mes buvome pasukę ne ta kryptimi. Na, kalną priėjome, užlipome ant kalno viršūnės. Aplink daug gražių vaizdelių. Maloni su įspūdingomis pušimis aplinka. Tiesiog belieka tik grožėtis ir džiaugtis gamta.

Bet ar visiems lengvai prieinamas tas grožis? Pasirodo, kad ne. Jaunimui tai visai paprasta: sėda ant dviračių ir už keliolikos minučių jau prie kalno. Na, o seneliams kaip pasiekti? Kad ir iš pietinio rajono. Autobusais lengvai galima pasiekti miesto centrą arba naujoviškai per Prisikėlimo aikštę. Iš ten nueiti iki Saulės laikrodžio toliau pro Talkšos ežerą maloniais takais nukeliauti iki minėto kalno. Bet kaip begalvotum, kelias tolimas ir seneliams beveik nepasiekiamas. Sunkiai pasiekiamas ir jaunoms mamytėms su savo atžalomis. Mano supratimu, valdininkai turėtų apie tai rimtai pagalvoti.

Salduvės kalnui trūksta priemonių jo populiarinimui. Čia ne tik kad nėra jokio kioskelio, kuriame galima būtų nusipirkti vandens ar kokią nors bandelę, bet ir paprasčiausio tualeto. Sutikti pašnekovai tiesiog stebėjosi tokia padėtimi. Ten nėra net suolų pasisėdėjimui. Kad Salduvė būtų patraukli, reikia daryti ją patrauklią.

Aš gimiau ir augau kaime. Tėvai, kol nebuvo dar pasistatę savo namų, tai kurį laiką gyveno Mekių kaime, šalia Bazilionų, pas tokią Joniškevičienę, kaip tada sakydavo „ant kambario“. Kai kas tokius žmones, kurie nuomodavosi kambarį, vadindavo kampininkais. Aš tą sodybą prisimenu nuo to laiko, kada man buvo vos treji metukai. Aš ją prisimenu kaip tvarkingą ir pavyzdingą. Šeimininkė buvo našlė. Turėjo du sūnus ir dvi dukras, visi, kiek prisimenu, buvo pilnamečiai. Labai darbštūs. Visada kiemas būdavo iššluotas, o prie vadinamųjų „gonkų“ žydėjo įvairios gėlės darželiuose. Sūnūs su kaimynų Kalinų sūnumis pastatė kieme įvairas supynes. Prisimenu, kaip susirinkdavo daug vaikų ir jaunimo pasisupti. Toli skrisdavo vaikų ir jaunimo klegesys. Dažnai pasigirsdavo ir akordeono linksmos melodijos. Juk Kalinai buvo muzikantai. Man visam gyvenimui liko atmintyje tos tvarkingos sodybos aplinkos vaizdai. Taigi, jeigu norima bet kokią vietovę padaryti patrauklią ir linksmą, reikia norėti ją tokią padaryti.

comment Skaitytojų komentarai (3)

Taip pat skaitykite