Angle down Atgal

Ką da­ry­ti, kai skau­di­na ki­ti?

Tu­riu vie­ną drau­gę. Ji man ne­skam­bi­na, aš jai skam­bi­nu. Jai skam­bi­nu kas mė­ne­sį. Dar re­čiau su­si­tin­ka­me. Jai jau dau­giau nei 80 me­tų. Tai vie­nin­te­lis ma­no gy­ve­ni­me žmo­gus, ku­ris pra­de­da po­kal­bį en­tu­zias­tin­gu bal­su: „Kaip aš džiau­giuo­si... Tuoj pa­pa­sa­ko­siu.“ Ir ji pa­sa­ko­ja, kuo džiau­gia­si, vi­są pus­va­lan­dį, vis ki­tais da­ly­kais, ret­sy­kiais pa­klau­sia pa­ta­ri­mo, kaip spręs­ti da­ly­kus, kaip pa­sielg­ti. Tą pus­va­lan­dį, kol ji kal­ba, aš šyp­sau­si.
 

Taip saldžiai savęs gaila“

Ir turiu daug pažįstamų, kurie gali pusvalandį ar daug ilgiau pasakoti, kas jiems blogo atsitiko, kaip juos kažkas skriaudžia ir kaip dėl to jiems bloga. Reikia gi žmonėms papasakoti, kad juos skriaudžia. Tik dažniausiai jų skriaudų kalbos visiškai identiškos, skirtingai nuo mano draugės, kuri pasakoja vis skirtingus džiaugsmus. Tai ką gi daryti, jeigu skriaudžia?

Žmogiškos priemonės yra paprastos: apgina policija, jei skriaudžia smarkiai. Jei per gyvenimą žmogus neišmoko nusibrėžti ribų, gali pasimokyti, skaitydamas knygą ir atlikdamas pratybas ar pas psichoterapeutą. Neretai yra toks slaptas potraukis įsivelti į konfliktus ar net įžvelgti visur skriaudą, nes tada ateina tos įprastos emocijos: taip saldžiai savęs gaila arba katastrofiškai bloga... Tačiau, vos panorėjus, viską galima imti keisti, pasitelkus įvairių prieinamų pagalbos priemonių.

Bendro protingumo principai

O sielovados požiūriu pirmiausia reikia tikėti visagaliu Dievu Tėvu. Tai reiškia, kad jis sukūrė žmones ir leidžia jiems būti visokiems, nepaliaujamai juos mylėjęs. Ir mums leidžia su jais gyventi! O mums reikia išmokti jo žvilgsniu viską matyti ir atsiminti, kad visi esame žmonės, sužeisti nuodėmės, todėl žeidžiame vieni kitus. Žmogus, kuris siekia dorybių, sveiksta, jis nepasilieka nuodėmėje, iš jos greitai taisosi. Tokio taip lengvai ir neįskaudinsi. Jis ir pats valdo savo mintis, žodžius ir veiksmus į dorybės pusę, tai ir katastrofiškų konfliktų nekelia.

Biblijoje rasime daugybę patarimų, kaip elgtis. Pirmiausia Senasis Testamentas pataria nesibičiuliauti su žmogumi, kuris neina Dievo keliu. Nes galiausiai jis tave įtrauks į nuodėmę, t. y. į mirtį nešančius reikalus.

Paskui yra daugybė patarlių apie tingius, piktus, aikštingus žmones. Stiprias neigiamas charakterio savybes turinčiuosius geriau laikyti per saugų atstumą. Tai bendro protingumo principai. Tačiau įžvalgus yra tik tas, kuris stengiasi pats save lavinti, pats tramdo savo trūkumus. Tada jis ir kitą gali pažinti. Jei pats žmogus mano, kad visas pasaulis ir visi kiti pagal jį turi būti padaryti, ir ieško draugų apkalboms, išgertuvėms, pasipuikavimui, tokius pačius ir randa.

Anksčiau ar vėliau išryškės

Išmintinguose posakiuose rasime ir priminimą, kad niekas negali tavęs įskaudinti be tavo paties sutikimo. Mano profesorius dažnai pasakodavo palyginimą apie įsiskaudinimą, kai žmonės skųsdavosi, kaip jiems kas nors ką nos negražiai sakė. Kaip jie po to labai blogai jautėsi ir kaip niekaip negali užmiršti, kartais net 50 metų.

Jis sakydavo: „O jei tas žmogus būtų pasakęs tau visus tuos dalykus kokia nors svetima kalba? Kokia nors japoniška tarme? Ar tu irgi taip įsiskaudintum? Ne, nesuprastum. Žodžiai yra garso bangos, kuriems tu suteiki prasmę. Kitas apie tave nieko negali pasakyti, viską, ką jis sako, jis pasako apie save. Tačiau netinkamais žodžiais. Tu tik pats gali apie save nuspręsti, koks esi ir ko vertas, ir prisitaikyti girdėtus žodžius.“

Jei žmogus nusprendžia, kad jis vertas pagarbos, meilės, dėmesio, jis tą patį daro kitiems. Tiesiog daro, nes jame yra gerumas. Nieko už tai nesitikėdamas. O jei žmogus imituoja meilę, pataikauja, kad jį už tai mylėtų, tai aišku, kad ši veidmainystė anksčiau ar vėliau išryškės ir jis gaus su kaupu veidmainystės.

Tiesiog dvasingumo principas yra toks: duok meilę ir ji sugrįš. Meilė, tai yra gero linkėjimas, davimas kitam žmogui to, ko jam dabar reikia, kad jis keliautų savo gyvenimo keliu. Labiausiai mums reikia to gero linkėjimo, to žvilgsnio, kuris lydi palaiminimu kiekvieną žmogų. Tada ieškoma žmonių, ne kurie įskaudins, o kurie tinkami pasidalyti meile ir palaiminimu. Ir mintys bus apie gerus žmones, gražius pokalbius, gerus susitikimus. O nevykę susitikimai bus tiesiog greitai pamiršti.

 

Atskleidžia mano silpnybes

Evangelija sako, kad kiekviename žmoguje galime sutikti Kristų. Dorame ir dvasingame matome spindintį Kristaus veidą, o įkliuvusiame į nuodėmių liūną (nesvarbu, ar žmogus turtingas, įtakingas, ar visiškai nusigyvenęs, bejėgis) – sudarkytą smurto, prikaltą prie kryžiaus Viešpatį. Nes Dievo sukurtas žmogus pagal jo paveikslą ir panašumą. Paveikslas išliko, o panašumą sugadino nuodėmė, tik dorybės jį atstato. Kitas žmogus, nepaisant jo poelgių, yra lygiai kaip aš – Dievo mylimas vaikas, todėl krikščionis stengiasi įžvelgti, kokiu būdu jį būtų galima mylėti.

Jei mano užduotis yra mylėti, o ne įsiskaudinti, tai aš tai ir stengiuosi daryti. Todėl piktavalis ar netyčia ne pagal mano skonį pasielgęs žmogus yra pavedamas Dievui malda.

Teko ne vieną asmenį lydėti tikėjimo kelionėje ir pamatyti tą žvilgsnio ir minčių perkeitimą. Kalno pamoksle Jėzus savo mokiniams duodą tokį pamokymą: „(…) mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 8, 44–45).

Blogo linkintis ir darantis žmogus atskleidžia mano silpnybes, pamatau, kokia įžeidi esu, baikšti, aikštinga, konfliktiška, pikta ir kerštinga. Visa tai manyje, tai mano nuodėmės! Jis man leido pamatyti tą savo dalį, kuri ramioje aplinkoje nepasireiškia. Krikščioniškoje tradicijoje netgi būta raginimų ypač vertinti savo priešus, kurie padeda tobulėti meilėje, atleidime, nuolankume. Dar niekada negirdėjau, kad tas, kuris guodžiasi, kad jį kažkas skaudina, guostųsi, koks jis silpnas, bailys, aikštingas, kerštingas nusidėjėlis, reikalingas Dievo gailestingumo: paprastai būna reikalų tik apie išdavusį draugą, bjaurų kolegą, nedėkingus vaikus...

Apaštalas Paulius, rašydamas pirmosioms krikščionių bendruomenėms, pateikia tokius raginimus: „Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite ir nekeikite. (...) Niekam neatmokėkite piktu už pikta. (...) Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei. (...) Verčiau, jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu krausi žarijas ant jo galvos. Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12,14.17a.19a.20–21).

O jei konkrečiai žingsniukais pereinant nuo vieno prie kito, tik pasiekus pirmąjį, būtų panašiai taip:

• Skriaudų atsiminimų kartojimą pakeisti gerų susitikimų prisiminimais.

• Prisiminus žmogų, dėl kurio įsiskaudinta, tuoj pat už jį melstis maldą: kad jis būtų palaimintas ir laimingas, ar tiesiog: „Sveika, Marija“.

• Jei yra piktavalis skriaudikas, jį nuolat priduoti Dievui į teismą (kad man nereikia su juo sąskaitų suvesti, Dievas viską lai visiems atmoka) ir toliau už jį melstis laiminant.

• Kai jau nebesukelia stiprios emocinės reakcijos skaudinantis nutikimas, galima pradėti ugdyti dorybes: įžvelgti, kokius mano trūkumus parodo ši reakcija, atsiprašyti Dievo už savo tuos trūkumus ir stengtis ugdytis kantrybę, atlaidumą, artimo meilę.

• Visada galima medituoti: kaip Jėzus elgiasi, kai jį kankina? Jis išlieka santykyje su savo budeliais, žiūri į juos su gailesčiu, meldžiasi už juos: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“

• Paskui būsime dėkingi visiems, kurie mus taip vargino pradžioje

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite