Angle down Atgal

Ką da­ry­ti, ra­dus vie­ni­šus ar su­si­žei­du­sius gyvūnų jau­nik­lius?

Žmo­gaus pa­stebė­tas su­žeis­tas ar pa­si­metęs miš­ko gyvū­nas daž­nai su­ke­lia did­vy­rišką norą pa­dėti. Nors kar­tais ir at­ro­do, jog pa­gal­ba būti­na, įsi­terp­ti į gam­tos dėsnius ir jai pa­dėti rei­kia tik ge­rai įver­ti­nus, ar įvy­kis yra žmo­gaus veik­los pa­da­ri­nys.

Dabar – „kvailelių“ metas“

Po intensyvaus laukinių gyvūnų poravimosi sezono miškuose ir pievose sparčiai auga naujų vadų bei paukščių jauniklių skaičius. Besidžiaugiant gamta, tikimybė šiuo laikotarpiu susidurti su laukine gyvūnija išauga, tačiau ne kiekvienas turi žinių tinkamai reaguoti į gyvūno elgesį, o ypač į naivius jauniklius.

„Žmonės dažnai, lyg nieko bloga nedarydami, po savęs palieka visą virtinę mažų gamtos tragedijų“, – mintimis dalijasi Mindaugas Lapelė, gamtos mokslų daktaras ir „Sengirės fondo“ bendraįkūrėjas. Ir tai ne vien pasitaikanti šiukšlė ar keliamas triukšmas – tragedija gali virsti ir pabaidytas, lizdo nespėjęs užmaskuoti paukštis, kurio kiaušiniai tampa lengvu grobiu žmogaus kvapo atviliotam plėšrūnui.

Sutikus pūkuotą miško jaunėlį, dr. M. Lapelė tikina, reikia suprasti – dabar „kvailelių“ metas. Dar neišmokę savimi pasirūpinti, jie be baimės šoka laukan iš lizdo ar guolio, uoliai tyrinėja ir slepiasi krūmuose, o tėvai ir toliau juos maitina. „O mes, nesupratę ženklų, didvyriškai dedamės gelbėtojo kostiumą, kad padėtume rastiems kiškučiams ar paukštukams, nors to visai nereikia“, – sako jis.

Žmogus miške – svečias

Nors posakis „Gamta – visų namai“ skamba kaip niekad patraukliai, Neries regioninio parko žygių organizatorius Saulius Pupininkas pabrėžia, jog šis teiginys nėra 100 proc. tikslus. „Namai šiuolaikiniam žmogui – tai miestas ir gyvenvietės. Miškai labiau atstoja vietą pajausti, stebėti, pažinti, o pailsėję vis tiek grįžtame atgal į namus, palikdami gamtą jos nuolatiniams gyventojams“, – sako S. Pupininkas. Gamtos žygių organizatoriaus teigimu, žmogus neturėtų jaustis gamtos valdytoju, turi kuo mažiau į ją kištis.

„Gamtoje visi reikalingi ir vienodai svarbūs, todėl svarbu nebandyti gamtos suprasti per žmogiškąjį pasaulį – gražių ir negražių, blogų ir gerų veikėjų klišių čia nepritaikysi“, – teigia Marius Karlonas, „Ornitostogų“ vadovas ir „Sengirės fondo“ ambasadorius.

Pasak ornitologo, gamta neapsikrauna nereikalingomis emocijomis: „Vilkas nežiūri medžiojamam stirniukui į akis, zylė neužsimerkia, prarydama gyvą vikšrelį, o erelis žuvininkas nesuka galvos, suleisdamas nagus karosui į kuprą ir skraidindamas jį savo jaunikliams. Gamtą vertinant per žmogiškąją prizmę, mes jai daugiau pakenksime, nei padėsime, todėl kištis į gamtos dėsnius ir jai padėti reikia tik sau atsakius į vieną esminį klausimą: ar tai įvyko dėl žmogaus kaltės?“

Svarbu įvertinti, kada įsiterpti reikia

„Jei žvirblis atsitrenkė į stiklą – jam reikia padėti. Jei automobiliu partrenkėte stirniuką – jam reikia padėti. Jei jūsų katė ar šuo apkramtė laukinį paukštelį ar kitą gyvūną – jam reikia padėti“, – vardija M. Karlonas. Tačiau, jo teigimu, jei stebite, kaip vanagas miške lesa gyvą strazdą ar lapė drasko kiškutį, tokiu atveju reikia kuo greičiau pasišalinti, netrukdant natūralaus gamtos proceso, nes sėkmingai medžioklei gyvūnai išnaudoja daug energijos.

Gamtos žinovų teigimu, gamtoje pagalba dažniausiai reikalinga tik dėl žmogaus kaltės jo aplinkoje nukentėjusiems gyvūnams ir jaunikliams – mieste, kaime ar kitoje urbanizuotoje teritorijoje. „Reikia stengtis pagalbą teikti kuo operatyviau ir kokybiškiau, nes suaugę gyvūnai, net ir suluošinti ir likę žmogaus priežiūroje, dažniausiai niekada nepripranta ir žmogaus bijo. Todėl reikia kuo greičiau juos grąžinti į gamtą“, – sako M. Karlonas.

O jauni gyvūnai, priklausomai nuo rūšies, prie žmogaus gali priprasti, todėl, teikiant pagalbą, reikia stengtis jauniklio nelaikyti rankose, o kol sugis ir atsigaus, rūpintis taip, kad žmogaus beveik nematytų. Antraip, per daug prijaukintą jauniklį paleidus į gamtą, jis gali greitai žūti.

„Žmogaus norą gelbėti ypač skatina „žiopliukai“ paukščių jaunikliai“, – priduria ornitologas. Todėl ant žemės radus apsiplunksnavusį, bet įtartinai drąsų paukščio jauniklį, reikia pasižiūrėti, kaip jis reaguoja į žmogų. Jei, priėjus per kelis metrus, bėga į šalį ar pakilęs paskrenda, tokiu atveju nieko daryti nereikia. Jei paukštelis prisileidžia per metrą, jį reikėtų paimti ir padėti į artimiausią medį ar krūmą. Paukščiai neturi uoslės, tad tėvai žmogaus kvapo neužuos, užtat jauniklis bus saugesnėje, tėvams matomoje vietoje. Jei paukštelis dar neapsiplunksnavęs ir nepastovi ant kojų, reikėtų apsidairyti, kur yra jo lizdas, ir jei pavyks, įkelti atgal.

Pasak organizacijos „Atgal į gamtą“ atstovų, savanoriškai teikiančių pagalbą laukiniams gyvūnams, jei lizdo vis dėlto nerandama, aptikus dar visai be jokių plunksnų, minkštų kojyčių paukštelį, reikėtų iškloti popieriniais rankšluosčiais dėžutę su skylutėmis, įrengti laikiną šildyklę iš šildančios pūslės ar butelio su karštu vandeniu ir kreiptis pagalbos į labiau patyrusius globėjus.

Gamtos žinovai prašo miške elgtis atsakingiau ir vengti nuo kelio ar pažintinių takų nutolusių miško vietų. Nors šiemet ramybės miške semiasi daug žmonių, svarbu išlaikyti balansą su vietos gyventojais ir gerbti atokesnes vietas, pamėgtas rečiausių ir jautriausių žmogui gyvūnų.

„Senieji miškai – tai ne Vingio parkas, čia ne dūkti žmogus ateina, ne ošti garsiau už pačią girią, o giliau pajausti, išgirsti ir pamatyti. Tad ne tik gamtos, bet ir savęs pažinimo metu būtina laikytis nerašytų elgesio taisyklių“, – sako dr. M. Lapelė.

Daugiau informacijos apie fondą galima rasti puslapyje www.sengiresfondas.lt.

„Sengirės fondas“ įsteigtas po filmo „Sengirė“ premjeros Lietuvoje. Daug nacionalinių bei tarptautinių apdovanojimų pelnęs dokumentinis filmas Lietuvoje pritraukė rekordinį 67 tūkst. žiūrovų skaičių, buvo apdovanotas dviem „Sidabrinėmis gervėmis“, rodomas 30 valstybių ir daugiau nei 50 tarptautinių festivalių.

Sengirės fondo“ informacija

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite