Pirmoji pašnekovo kelionė dviračiu, kai jis lankė 6-ąją klasę, buvo ne tokia tolima – pas krikšto tėvus į Skaudvilę. Tuomet, kaip pasakoja, buvo sovietų blokados laikai, todėl važiavo beveik tuščiais keliais. To jausmo, kuomet keliauji vienas, kai nereikia nieko vytis, lenktyniauti, skubėti, jis nepamiršo ilgus metus – noras keliauti dviračiu niekur nedingo.

Apie tarptautinę dviratininkų bendriją

Nusprendęs atostogas praleisti keliaujant dviračiu Žilvinas, panaršęs internete, rado bendraminčių būrį – „Balticcikle“ organizaciją. Tai įvyko beveik prieš šešerius metus. Šios bendruomenės, dabar jau seniai tarptautinės, įkūrėjas – fizikos mokslų daktaras Sigitas Kučas. Nuo organizacijos įkūrimo prabėgus porai metų, prie lietuvių, kurie iš pradžių dažniausiai važinėjo po gimtinę, prisijungė dviratininkai lenkai. Dabar į „Balticcikle“ bendrijos keliones po pasaulį suvažiuoja ar atskrenda iš Australijos, Pietų ir Šiaurės Amerikos, visos Europos, Naujosios Zelandijos ir kt. Kaip sako Žilvinas, kuriam tik 37-eri, jis kone vienas iš jauniausių dalyvių. Yra ir 60 ir 70-mečių. Vyriausiam, kiek atsimena, yra 84-eri. Moterys sudaro apie 10 procentų. „Aš dar kaip ir naujokas. Dalyvavau tik tris kartus. Prieš penkerius metus pradėjau keliauti. Kasmet mūsų kolektyvas organizuoja dvi keliones – vasarinę ir žieminę. Aš pradėjau pirmąją nuo Kanarų salų. Įspūdžiai buvo labai geri, tačiau ten viskas kaip ir įprasta, visgi Europa“, – pasakoja jurbarkietis.

Apie šią organizaciją jis sako, kad jie yra visiškai nepriklausomi savanoriai, kurie surenka tam tikrą biudžetą, reikalingą pasamdyti autobusiuką, kuris galėtų numatytoje šalyje vežioti sunkesnius jų daiktus ir maisto atsargas, palapines. „Kelionės gali trukti ir apie vieną, du mėnesius ir daugiau. Prisijungia kas kiek gali ir nori. Dažniausiai važiuoja apie 15-25 narių, daugiau kaip pusė – jau buvę senesnėse kelionėse, bet nuolat atsiranda ir naujų. Dabar kaip tik vyksta kelionė aplink Baltijos šalis, skirta jų visų nepriklausomybės atgavimo 100-mečiui“, – pasakoja Žilvinas. Jis sako, kad prie kolektyvo prisideda tik per žiemines išvykas, kurios vyksta vasario pabaigoje – kovo pradžioje. Jo šeima, žmona Dovilė ir dvi 12-os ir 2,5 metų dukrelės neprieštarauja ir laukia tėčio parsivežtų kelionės įspūdžių.

Kelionės ypatumai

„Mes nevažiuojam kolonomis. Esam tokie individualistai todėl, kad taip keliauti žymiai lengviau ir patogiau. Nereikia taikytis prie kito, nes kiekvieno – kitoks tempas ir įpročiai. Jei važiuoji kad ir dviese su kažkuo, žymiai daugiau pavargsti. Ryte pasidalijam informacija, koks bus maršrutas, kur maždaug vakare susitiksim. Tuomet leidžiamės į kelią. Kai taip keliauji, jautiesi visiškai laisvas. „Važiuodamas su dviračiu pajauti vietinius žmones, aplinką, gamtą, kvapus, visus kitus niuansus...

Visus turistinių maršrutų kelius mes aplenkiam, kad ir automobilių srautas būtų mažesnis, ir žymiai daugiau autentikos pamatytume“, – pasakoja pašnekovas. Visa (arba kai kada nebūtinai) kompanija susirenka vakaroti ir laukinėse, turistams neskirtose vietose, ir kempinguose, hosteliuose ar moteliuose, ypač tada, kai būna prabėgę nemažai laiko ir kyla natūralus poreikis išsiskalbti, išsidžiovinti drabužius ir kaip reikiant nusiprausti. „Vežiojuosi keturių litrų talpyklą; jei pamatai kokį upelį, iš kurio tik puodeliu gali prisisemti vandens, pripildai tą indą ir nusiprausi. Daugelis taip daro“, – kelionės higienos ypatumais dalijasi Žilvinas. Dažnai tas talpas veža jau minėtas samdytas autobusiukas. Pasak jo, vakarais susirinkusi keliautojų kompanija turi laiko pasidalyti kelionės įspūdžiais, tačiau retai kada kartu gaminasi valgį, nes skoniai skirtingi, o ir pakelės užeigos siūlo pigų ir kokybišką maistą.

Maroko spalvos

Žilvinas Židulis, prisimindamas patirtus įspūdžius, vis grįžta prie Maroko. Tai buvo pirmoji jo kelionė į ne europietietišką šalį. „Visai kitas įspūdis. Egzotika. Kitos spalvos, kiti kvapai, kitokie žmonės. Ypač tai pajunti, kai keliauji ne po turistines vietoves, o atokių kaimų keliukais. Žmonės ten daug atviresni, smagiau priima, labiau reaguoja į atvykėlius. Keliais važiavom tik šalutiniais. Aš ne mėgėjas turistinių vietų, kur daug žmonių, man jos netikros. Smagiau kaime su žmonėmis pabendrauti, kad ir gestų kalba pakalbėti. Maroke labai svarbi gestikuliacija ir veido mimika. Sutiktas kaimietis kalba savo kalba, aš savo, bet susikalbam. Jie daugiau supranta prancūziškai nei angliškai, bet juk yra ir daug tarptautinių žodžių. Būna, į namus pakviečia, pavaišina“, – pasakoja pašnekovas. Jis prisimena, kaip Maroke eukaliptų miške jų keliautojų būrį aplankė vietos policijos ekipažas. Pasakė, kad jiems nesaugu ten likti. Vadovas paprieštaravo sakydamas, kad jei nesaugu, turi juos saugoti. „Du ekipažai saugojo mus visą kelionės laiką apie mėnesį. Netiesiogiai, bet visą laiką matėm, kad esam stebimi. Jiems labai svarbus turizmas, svarbu politiškai, o kai grupėje yra didžiųjų valstybių piliečių, ypač. Tai ir saugojo. Buvo įdomu, bet ir nejauku šiek tiek“, - pasakoja Ž. Židulis.

Jam ypač įsiminė ne tik marokiečių svetingumas, paprastumas, kai jie be jokių skrupulų prieidavo apčiupinėti ir apžiūrėti keliautojų dviračių, paprašydavo duonos, vienas aviganis – batų. Įsiminė ypatingi higienos, kad ir kaip sunku juos taip pavadinti, įpročiai.

„Niekam nieko blogo neatsitiko. Higiena Maroke – tai šokas. Bet koks mūsų maisto inspektorius, visa tai pamatęs, griūtų negyvas. Dabar jau nestebina. Paprasta užkandinė. Du patiekalai. Kavos gali atsigerti tik šalia įsikūrusioje užeigoje. Gal kavinėje, čia pavadinimai nesvarbu. Paprašius vandens, gauni daugkartinio naudojimo kokakolos buteliuką arba kažkokį kitokį. Niekada, kaip matosi, neplautą. Maistas dedamas rankomis, rankomis ir valgai – taip įprasta. Indai ir tas butelis vandens tiek aptukę taukais, kad sunku ir nupasakoti. Bet maistas neįtikėtinai skanus, šviežias. Šiukšlių ant žemės apsčiai, bet niekas iš vietinių nesinervina. Mes irgi jai nebe. Tualetai – keistoki tiems, kurie musulmoniškose šalyse nesilankė. Gana švarūs, bet nėra popieriaus, nuleidimo bakelio, tik kranelis vandeniui ir kibiras. Sukis, kaip išmanai“, – pasakoja jurbarkietis, pridurdamas, kad Marokas – labai įdomi, draugiška ir įspūdinga šalis. Dar pajuokavo, kad turi įprotį kiekvienoje naujai aplankytoje šalyje aplankyti kirpyklą – Maroke ji buvusi irgi savotiška. Nebuvo vandens, niekas nešlavė ką tik nukirptų plaukų, bet apipylė juos pjuvenomis. Žilvinas juokauja, kad tokie įspūdžiai virsta smagiais kelionių prieskoniais.

Kita kelionė – Vietnamas

Pašnekovas, matęs visokių gyvenimo kitose šalyse spalvų, ramiausiai pasakoja apie Vietname, kuriame praleido paskutinę kelionę, išskirtinumus. Jis prisimena pirmiausia milžiniško dydžio tarakonus pirmoje nakvynės vietoje. Viešbutyje – ramiai vaikštinėjančias žiurkes, kurių, pasak jo, labai nemėgo ir anksčiau prisibijojo. Tačiau, būdamas šioje šalyje, tiek priprato prie šių graužikų vaizdo, kad tai tapo tiesiog įprasta. Jų pilna aplink, pasak Žilvino, maitinimo vietas. Mat kitaip sunku įvardinti Vietname plačiai išsikerojusį maitinimo taškų tinklą – tai nei kavinės, nei užkandinės, nei restoranai. Maitinimo punktai. Prie žiurkių priprato, bet buvo sunku žiūrėti į turguje pardavinėjamus nudirtų šunų kūnus – matėsi tik iššiepti dantys ir su kailiu likę kojų galai. Šių patiekalų neragavo, kaip ir dažnai aprašomų vabzdžių, gyvačių ir kitokių gyvių. Tokių kaimo užkandinėse tiesiog nesiūlė. Vietnamas jam pasirodė kaip ekonomikos aukso amžių išgyvenanti šalis, su tam tikromis keistenybėmis. Žilvinui įsiminė tai, kad šioje šalyje labai daug moksleivių važinėja elektriniais dviračiais į mokyklas, o suaugusieji naudojasi tik naujais, iki 5-erių metų senumo gamybos automobiliais; kitokių tiesiog nėra.

Kalbėdamas apie maistą sako, jis čia skanus, gal su kiek per daug kažkokių prieskonių. Žmonės malonūs, bet visuotinis turizmas deda antspaudą ir čia. Su dviratininkais vakarop pasiekę numatytą stovyklavietę, susiruošė į už kokio kilometro esančią užkandinę. Jiems besiruošiant vakarieniauti, staiga pajuto visiškai kitokią šeimininkų nuotaiką – ūmai ir kainos pakito, ir dėmesio pritrūko. Atvyko pilnas turistų autobusas – o tai jau visiškai kitos patiekalų sumos. „Jei keliaudamas visoje šalyje, tiek Maroke, tiek ir Vietname, žinai, kad kiekvienoje valgymo įstaigoje bus ta pati kaina, prisimink, kad turistų lankomiausiose vietose, ypač sostinėse, viskas pasikeis. Ten – nebe ta šalis ir lankydamasis tokiuose objektuose jos nepažinsi“, – pasakoja jurbarkietis.

Artimiausia jo kelionė kitais metais laukia Argentinoje. Gaila, kad viskas netelpa į šio straipsnio puslapį. Daug įspūdžių ir spalvų liko nutylėtų. Ypač apie vėją, kurio kryptį taip kruopščiai stebi kelionių organizatoriai. Pavėjui, o tai galima numatyti, viskas atrodo kitaip – lengviau važiuoti ir daug geriau viską matai – netrukdo ūžimas. Pasaulis su dviračiu – pavėjui.

Ž. Židulis sako, kad yra labiausiai dėkingas už tokią galimybę keliauti po mėnesį ir daugiau savo darbo komandai, kuri yra profesionali, atsidavusi ir patikima: „Tik jos dėka esu tikras, kad klientai nuolatos gaus tinkamą pagalbą besirenkant statybinius sprendimus ir juos įgyvendinant...“