Jos gėlių salonas „Rūtos gėlių galerija“ jau skaičiuoja dešimtą mėnesį, o ji pati Jurbarke – beveik ketverius metus. Kaip kad dažnai nutinka, vilnietę į Jurbarką atvedė meilė – atviliojo jurbarkietis vyras. Rūta šypteli, kad pirmiau pamilo Nemuno vaizdą, o tik paskui vyrą. Apsnigtas Nemuno vaizdas ją tiesiog pakerėjo. Šypteli, kad galėtų Nemunas ežeru būti, nes upių bijanti.

Rūta prisiminė, kokios skirtingos buvo vilniečių ir jurbarkiečių reakcijos sužinojus, kad ji kraustysis iš Vilniaus į Jurbarką. Vilniečiai priėmė jos žodžius ramiai, tik paklausė, kodėl ji taip nusprendė, o jurbarkiečiai iki šiol stebisi bei nesupranta, kodėl ji taip sugalvojo. Moteris šypteli, kad buvo ir tokių atvejų, kad į ją kaip į muziejaus lentą ateidavo jurbarkiečiai pasižiūrėti ir išsiaiškinti, kurių galų ji iš sostinės į Jurbarką atsikraustė.

Taupo energiją

Rūta atvirai sako, kad jei ir toliau būtų gyvenusi Vilniuje, ji nebūtų ėmusis verslo. Ten nebuvo reikalo tą daryti, nes dirbo samdomą, gerai apmokamą darbą. Apsigyvenusi Jurbarke iš karto imtis verslo nepuolė. Įsidrąsino tik tada savo gėlių saloną atidaryti, kai ir klienčių turėjo, ir kai pastarosios ją skatino.

Visą straipsnį rasite "Mūsų laikas" laikraštyje arba el. versijoje.