Angle down Atgal

Juodosios keramikos dvare meilė įsigė­ru­si į sie­nas

Vai­kystės na­muo­se aukš­tai aukš­tai ant len­ty­nos stovė­jo mo­linė lėlytė. Švie­siais ant pe­čių krin­tan­čiais plau­kais, ru­giagė­lių mėly­nu­mo aki­mis – 
taip ir norė­jo­si būt į ją pa­na­šiai. Po dau­ge­lio metų to­kias pa­čias sta­tulė­les pa­ma­čiau Gruzd­žiuo­se gy­ve­nan­čios ke­ra­mikės Re­gi­nos Ma­tai­tienės dva­re­ly­je. Ma­žiukė pa­ty­ru­si traumą, ji sa­vu lai­ku galbūt ir­gi norė­jo būti pa­na­ši į tas lėly­tes, bet ta­po už jas dar gra­žesnė.

Į pasaulio kraštą

Lėles, dar vadinamas lietuvaitėmis, Regina pradėjo lipdyti prieš tris dešimtmečius, kai su vyru Vytautu Mataičiu atvyko gyventi į Gruzdžius. Sako, šį nedidelį miestelį pamilusi iš karto.

„Kai baigiau Kaune mokslus (R. Mataitienė mokėsi tuomečiame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, – aut. past.), gavau paskyrimą į Kuršėnų „Jiesią“. Grįžau namo, išvyniojau Lietuvos žemėlapį –
kurgi tie Kuršėnai? Pasaulio kraštas... Kuršėnuose būčiau dirbusi meistre, bet nuėjau į Kadrų skyrių ir paprašiau: tik leiskite pasilikti, tik neišsiųskite – būsiu eiline, ąsas klijuosiu. Neišsiuntė, ir kas nutiko? Po kelerių metų Vytautas mane atsivežė į Gruzdžius. Į dar atokesnį kampelį, kuris, matyt, buvo man skirtas“, – pasakoja keramikė.

Lipdyti lietuvaites, tapusias jos kūrybos simboliu, ir kitas būtybes Reginai iš pradžių teko vieno kambario butelio vonioje – niekas neatėjo lengvai ir iš karto. Autentiškai įrengtas dvaras, iš kurio nesinori išeiti, puodžių karalienės titulas, auksiniai vainikai, medaliai ir ženkleliai, Lietuvoje ir užsienyje pripažinta juodosios keramikos meistrystė – taip pat.

Už visa tai R. Mataitienė dėkoja savo vyrui Vytautui, kurį, dar būdama studentė, Kūčių išvakarėse sutiko Kauno geležinkelio stotyje. Į pasimatymą Vytautas atėjo mažai miegojęs: per naktį skaitė Rodeno biografiją, kad turėtų apie ką kalbėti su Regina.

Kalbos jiedu nepritrūko visus tuos bendro gyvenimo metus. Tylėjo tik tuomet, kai tragiškai žuvo sūnus. „Tada daug dirbome. Tik molyje radome ramybę“, – sako R. Mataitienė.

Prieš dvejus metus liepos 2-ąją Regina palaidojo ir Vytautą. Mano, kad po sūnaus netekties kamavęs skausmas pavirto sunkia liga, kurios vyrui nepavyko įveikti.

„Gegužę vestuvių metinių proga gavau iš jo kibirą, pilną rožių, o liepą... Pajutau, kad tai paskutinės Vytauto dovanotos rožės. Neskaičiavau, bet turbūt jų buvo 35 – tiek metų praleidome kartu“, – sako Regina.

Užė­jus į Re­gi­nos Ma­tai­tienės na­mus, taip ir no­ri­si pa­si­lik­ti ar bent dar kar­telį į juos su­grįžti. To­ji trau­ka ky­la ne dėl sti­lingų sienų, o dėl meilės, į tas sie­nas tie­siog įsigė­ru­sios.
Užė­jus į Re­gi­nos Ma­tai­tienės na­mus, taip ir no­ri­si pa­si­lik­ti ar bent dar kar­telį į juos su­grįžti. To­ji trau­ka ky­la ne dėl sti­lingų sienų, o dėl meilės, į tas sie­nas tie­siog įsigė­ru­sios.

Tik mylimas ir mylintis

Prieš kelias savaites R. Mataitienė Gruzdžių kultūros centre surengė parodą, skirtą vyro atminimui. Regina sako, kad čia eksponuotų darbų be Vytauto nebūtų – būtent jis įgyvendino žmonos svajonę užsiimti juodąja keramika.

V. Mataitis mokėsi tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, vėliau dirbo dėstytoju, mokytoju, o darbo valandoms pasibaigus, talkindavo Reginai: keramikės dirbinius degdavo specialioje žemėje sumūrytoje krosnyje (degimas juodojoje keramikoje – svarbiausia dalis), juos poliruodavo, retkarčiais prisėsdavo prie žiedimo staklių. Taip pat priimdavo ekskursijas iš Lietuvos bei užsienio – Mataičių dvarelyje lankėsi net kinai ir japonai.

„Jis girdavo ir girdavo svečiams mane, o kai ateidavo laikas pakalbėti apie save, sakydavo – aš tai kūrėjas, pečių kūrenu“, – šypteli R. Mataitienė, prisiminusi vyro sąmojį.

Viename interviu ji buvo sakiusi, kad jei ne Vytautas, keramikos jų namuose nebūtų. Ar bėra?

Regina prisipažįsta: pečiaus, kuriame nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro degami juodosios keramikos dirbiniai, kūrenti nemokėtų. Pačiai poliruoti gaminius iš pradžių taip pat nesisekė – jie lūžo, dužo, o ant šukių byrėjo ašaros.

„Galų gale supratau, kad tai, ką mes darėme su Vytautu, gali daryti tik mylintis ir mylimas žmogus. Be to jausmo negyvi tie puodai. Ir supratau, kodėl pas mus taip traukė žmones. Vėlgi ta meilė – mes viską darėme su ja“, – sako R. Mataitienė.

Mirus vyrui, ji iš naujo mokosi kurti – viena. Eksperimentuoja su baltu moliu, lipdo mažesnius dirbinius. „Yra posakis, kad kiekvienas puodžius karjerą baigia švilpynėmis. Taip ir aš“, – nusijuokia.

„Sup­ra­tau, kad tai, ką mes darė­me su Vy­tau­tu, ga­li da­ry­ti tik my­lin­tis ir my­li­mas žmo­gus. Be to jaus­mo ne­gy­vi tie puo­dai“, – sa­ko Re­gi­na Ma­tai­tienė.
„Sup­ra­tau, kad tai, ką mes darė­me su Vy­tau­tu, ga­li da­ry­ti tik my­lin­tis ir my­li­mas žmo­gus. Be to jaus­mo ne­gy­vi tie puo­dai“, – sa­ko Re­gi­na Ma­tai­tienė.

Dvaras vis dar traukte traukia žmones

Tapti keramike R. Mataitienė svajojo nuo vaikystės: gimtojoje Tauragėje, kurioje tuo metu veikė didelė keramikos įmonė, lankė lipdymo būrelį ir anksti išvažiavo mokytis į Kauną.

„Augau penkių vaikų šeimoje, bet iš tėvelių visuomet jutau ypatingą meilę, ypatingą rūpestį. Po mano traumos jiems labai skaudėjo, vis galvojo – kaip bus su ta mūsų Reginike? Todėl kabinausi į gyvenimą taip, kad jie būtų ramūs, man buvo svarbus kiekvienas pasiekimas“, – kalba Regina.

Dabar R. Mataitienė gyvena grafui Naryškinui priklausiusiame pastate, pieninėje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ji tapo rusų amunicijos slėptuve, po karo – subombarduota, netekusi dalies savo grožio, pavirto į šiukšlyną. Tokią ją pirmą kartą ir išvydo Mataičiai, tačiau neišsigando. Reginai, panorusiai kurti juodąją keramiką, reikėjo dirbtuvių – atokioje vietoje buvęs pastatas tam puikiai tiko.

Vartydama senus nuotraukų albumus, keramikė atsimena, kad šiukšles iš pastato teko vežti ištisus metus. Tačiau pamažu dėl vyro, sūnaus, dukros ir jos pačios rankų apleistas pastatas virto ne tik dirbtuvėmis, bet ir namais. Ne bet kokiais – su išpuoselėta aplinka, stilingu interjeru ir ta ypatinga atmosfera, kurią sukūrė meilė, čia net įsigėrusi į sienas. Užėjus taip ir norisi pasilikti ar bent dar kartelį į juos sugrįžti.

Tiesa, po skaudžių netekčių R. Mataitienė į savąjį dvarelį žiūri kitomis akimis. Aplinkos ir namų priežiūra atima daug laiko ir sveikatos – po žolės pjovimo taip dreba rankos, kad sunkiai bepavyksta nulaikyti adatėlę, su kuria Regina daro skrupulingus dekorus. Maža to, dvaras vis dar traukte traukia žmones, o R. Mataitienei labiau norėtųsi pačiai pabūti svečiu.

„Per tuos dvejus metus po vyro mirties daug ko išmokau. Bet svarbiausia pamoka – kad reikia labai branginti laiką, nes viskas būna tik vieną kartą, niekas nesikartoja – nei viena minutė, nei viena valanda. Aš noriu būti laisva nuo namų, nuo žolių, keliauti ir lipdyti. Jaučiu, kad atėjo naujas mano etapas“, – pokalbį užbaigia Regina.

Ka­dai­se šis pa­sta­tas pri­klausė gra­fui Na­ryš­ki­nui. Prieš Antrąjį pa­sau­linį karą jis ta­po rusų amu­ni­ci­jos slėptu­ve, po ka­ro – su­bom­bar­duo­tas, ne­tekęs da­lies sa­vo gro­žio, pa­vir­to į šiukš­lyną.
Ka­dai­se šis pa­sta­tas pri­klausė gra­fui Na­ryš­ki­nui. Prieš Antrąjį pa­sau­linį karą jis ta­po rusų amu­ni­ci­jos slėptu­ve, po ka­ro – su­bom­bar­duo­tas, ne­tekęs da­lies sa­vo gro­žio, pa­vir­to į šiukš­lyną.
Juo­do­sios ke­ra­mi­kos meist­rus Lie­tu­vo­je ga­li­ma su­skai­čiuo­ti ant rankų. Tai – se­niau­sia ir be­ne su­dėtin­giau­sia mo­lio ap­dir­bi­mo tech­no­lo­gi­ja.
Juo­do­sios ke­ra­mi­kos meist­rus Lie­tu­vo­je ga­li­ma su­skai­čiuo­ti ant rankų. Tai – se­niau­sia ir be­ne su­dėtin­giau­sia mo­lio ap­dir­bi­mo tech­no­lo­gi­ja.
comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite