Patys įkūrėjai kilę ne iš Širvintų rajono. Judita ir Mindaugas gimė ir augo Panevėžio mieste. Jų teigimu, didžioji vaikystės dalis buvo praleista ant asfalto. Judita net kaimo neturėjusi, kuriame galėtų praleisti vasaras toliau nuo miesto šurmulio. Todėl būdavusi labai laiminga, kai draugė nusiveždavo ją į savo tėvų sodybą. Važiuodavo net viena be draugės, nes visi kaimo darbai jai buvo nauji ir teikė malonumą: šieną grėbti, vartyti, ožkas melžti ir kt. Tik ravėti sekėsi sunkiau. Mindaugas turėjo kaime gyvenančią močiutę, pas kurią galėjo praleisti vasaras. Ten jis susipažino su visais kaimo darbais: pavyzdžiui, šienauti dalgiu, ruošti šieną žiemai bei prižiūrėti naminius gyvūnus.

Savo jaunystėje būsimi „vikingai“ prisijungė prie etnokultūrą puoselėjančių bendraminčių ir kartu įsteigė Panevėžio jaunimo organizaciją „Ramuva“, kurios pagrindinė veikla buvo lankyti piliakalnius, rinkti Lietuvos folklorą, organizuoti liaudiškas vakarones ir pan.

Šeimos užuomazga – miške

Judita su Mindaugu susipažino Panevėžyje bendrų veiklų bei renginių metu, bet artimesnis ryšys užsimezgė tuomet, kai Mindugas dirbo Vilniuje vaikų globos namuose. Tuomet juose buvo įgyvendinamas Norvegų projektas „Miškas“, kurio metu du suaugusieji, vyras ir moteris, išsivesdavo vaikų namų auklėtinį, kuris susiduria su asmeniniais sunkumais, turi elgesio bei psichologinių problemų, į mišką. „Šio projekto metu mes tapome kolegomis, vesdavomės į mišką vaikus ir va... prisivaikščiojome... Turėjau draugus žygeivius, matydavau, kaip jie kankinasi, kai žmonos turėjo kitų pomėgių nei žygius į gamtą. Tai aš pats sau prižadėjau, kad žmoną išsirinksiu tokią, kuri keliaus su manimi tiek į gamtą, tiek ners po vandeniu. Judita buvo būtent tokia, kokios ieškojau,“ – šypsodamasis pasakojo Mindaugas. „Jei mieste Panevėžyje kas būtų pasakęs, kad Mindaugas bus mano vyras, tikrai būčiau nepatikėjusi. O va miške, natūralioje gamtoje atsiskleidė visi jo sugebėjimai. Tuomet jis pasirodė drąsus, savarankiškas, orientavosi miške ir laužą mokėjo užkurti bei grybų iškepti. Tai mane ir užbūrė...“ – pasakojimą pratęsė Judita.

Nuo pirmosios edukacijos link socialinio verslo

Vėliau Judita, būdama 25 metų, o Mindaugas 30-ties, jau sukūrę šeimą, apsigyveno Vilniaus miesto daugiabutyje. Tik nei mažas plotas, nei daugiabučio aplinka nenumalšino jų aktyvumo bei iniciatyvumo. Gyvendami sostinėje, jie pradėjo vystyti stalo žaidimų nuomos smulkųjį verslą, kuris vėliau peraugo į senovinių stalo žaidimų gamybą bei prekybą, o dar vėliau – į pirmąją išvažiuojamąją edukaciją, su kuria lankėsi įvairiose šalies mokyklose, vaikų darželiuose ar kviestiniuose renginiuose. Viena išvažiuojamųjų Vikingų kaimo edukacijų nukeliavo net į Norvegiją. Judita, baigusi akušeriją, vėliau persikvalifikavusi, daugelį metų dirbo socialine darbuotoja „Sos“ vaikų kaime. Įgijo nemenką patirtį bendraudama su vaikais, paaugliais bei jaunimu. 2014 metais jai buvo įteikta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija už įgyvendintą edukacinę programą „Senoviniai stalo žaidimai“ kaip geriausiai parengtą ir vykdytą vaikų ir jaunimo švietimo projektą. 2015-aisiais „Vikingų kaimo“ idėją įvertino socialinio verslo akseleratorius „Reach for Change Lithuania“ – „Vikingų kaimas“ buvo vienas iš finalininkų.

Paklaustas, kaip supranta ar edukacijos vaikams patinka, Mindaugas papasakojo istoriją, kai vedė mokiniams vieną iš edukacijų ir pasiteiravo mokytojos, kokį įspūdį ji paliko. Mokytoja pareiškė, kad gali apibūdinti vienu pirštu. Mindaugas laukė kurį gi pirštą ji parodys ir buvo pamalonintas, kai mokytojos pirštas nukrypo į krūvą sukrautus visų edukacijoje dalyvavusių mokinių telefonus ir patikino, kad tokio vaizdo dar ji nėra regėjusi.

„Jei mūsų edukacijos metu vaikai imtų iš kišenių telefonus ne fotografuoti, o todėl, kad jiems nuobodu, tai manau, mums reikėtų tą veiklą baigti, bet kol matome tokius vaizdus – jaučiamės naudingi,“ – kalbėjo Mindaugas.

„Tobulos vietos“ atradimas

Svajonė gyventi arčiau gamtos niekada neapleido Korsakų šeimos, o, gyvendami sostinėje, nenutraukė ryšių su Panevėžyje gyvenusiais draugais. Vieni iš jų buvo Neringa ir Raimondas Pilkai, kurie pirmieji atrado Širvintų rajoną ir įsikūrė Družų kaime. Po pirmo apsilankymo pas Pilkus, galvoje pradėjo suktis mintys apie įsikūrimą kažkur netoliese. Būtent Pilkai ir parodė šį penkių hektarų plotą upės pakrantėje su galingu senu ąžuolu bei senutėle, sukrypusia, bet autentiškus puošybos elementus išsaugojusia, trobele. Būtent šis, esantis kiek tolėliau nuo Družų kaimo, plotas, Juditos pavadintas „tobula vieta“, dabar garsina Širvintų rajoną „Vikingų kaimo“ vardu. Vieni Korsakai įsigyti „tobulos vietos“ svajonei įgyvendinti neįstengė. Todėl beliko tik svajoti, kaip būtų nuostabu čia atsikraustyti. Ir vieną dieną SVAJONĖ išsipildė – jiems į pagalbą atėjo Mindaugo sesuo Edita su vyru Pauliumi. Taip ketveriukė įsigijo bendrą nekilnojamąjį turtą – žemę – bei joje kartu įkūrė ir išvystė socialinį verslą. „Vikingų kaime“ per metus įvyksta apie 450 edukacijų. „Pavadinimą „Vikingų kaimas“, ne Gudų ar Kuršių, pasirinkome, nes Mindaugas domėjosi jų kultūra,“ – paaiškino Judita. 2015-aisiais idėja patikėjo socialinio verslo akseleratorius „Reach for Change Lithuania“ – „Vikingų kaimas“ ir jo vykdoma veikla – patyriminės edukacijos vaikams buvo viena iš finalinių projektų

Svajonė tampa gyvenimo būdu

„Kai radom savo svajonių sodybą, labai norėjosi ne tik gyventi, bet ir dirbti savo kieme. Kadangi kaip tik mokiausi turizmo vadybą Vilniaus kolegijoje, tai pradžioje užsiėmėme baidarių nuoma ir palaipsniui rutuliojosi mintis apie „Vikingų kaimo“ įkūrimą. Plotas didelis, reikėjo apgalvoti kur ką statyti. Praėjus septyneriems metams, tik šiais metais mes visiškai įgyvendinsime savo svajonę. Vikingų kaimas taps atviras. Tai yra pavieniai žmonės, šeimos pas mus galės atvažiuoti, “ – kalbėjo Mindaugas. „Keturias dienas, nuo ketvirtadienio iki sekmadienio imtinai, mūsų kaimas bus atviras. Kas valandą, nuo 12 iki 17 val., bus organizuojamos eksursijos su gidu. „Vikingų kaimo“ gyventojas atvažiavusiems rodys ir pasakos istoriją, o atvykusieji viską galės paliesti, paimti, išbandyti ar paragauti,“ – apie naują atvirą „Vikingų kaimo“ muziejų bei jo veiklą pasakojo Judita.

„Vikingų kaime“ naudojami ginklai, įrankiai, indai, apranga, žaidimų priemonės yra tikslios archeologinių radinių kopijos. Judita juokavo, kad jų mašina į edukacijas vežamų priemonių vertė daug didesnė nei pačios mašinos. Korsakai teigia, kad ties sukauptais eksponatais tikrai nesustos. Muziejų ketinama nuolatos plėsti.

Juditai ir Mindaugui Korsakams jėgų pakanka tiek darbui, tiek visuomeninei veiklai. Jie abu yra aktyvūs Družų kaimo bendruomenės nariai, nevyriausybinių organizacijų renginių rėmėjai, savanoriškai bei neatlygintinai užimantys savo edukacijomis renginiuose susirinkusius širvintiškius. „Atvažiavom čia ir atradom Kernavės folkloro ansamblį „Medgrinda“. Mes su Mindaugu džiaugiamės, kad šio kolektyvo veikla mums abiems labai tiko ir patiko,“ – toliau pasakojo Judita.

Korsakai yra asociacijos „Šeimų bendrystė“ vieni iš įkūrėjų. Šios nevyriausybinės organizacijos narių dėka Širvintose buvo įkurtas vaikų darželis „Laumžirgių pievelė“, o nuo 2017 m. rugsėjo ir Širvintų „Tėkmės“ mokykla. „Šeimų bendrystė“ neketina sustoti ir turi tikslą toliau plėstis į vyresnių klasių mokyklą, tobulėti bei plėsti vaikų ugdymo erdves. Be visų išvardintų visuomeninių veiklų, Mindaugas Korsakas aktyviai dalyvauja Širvintų rajono vietos veiklos grupės veikloje ir prieš dvejus metus buvo išrinktas šios organizacijos pirmininku.

Trijų vaikų šeima šiuo metu išgyvena kraustymosi laikotarpį. Iš ilgai nuomoto buto Širvintų mieste visa šeima vasarą iškeliaus į nuosavą savo rankomis statytą ir įrengiamą rąstinį namą „Vikingų kaimo“ teritorijoje. Korsakai teigia, kad dabar jie jau seniai jaučiasi tikrais širvintiškiais bei džiaugiasi Širvintų rajone sutikę daug šviesių žmonių, aktyvių šeimų. Korsakai myli Širvintų rajoną, nes būtent čia jų svajonės virto realybe ir gyvenimo būdu. O svajonių jų galvose apstu, viena iš jų – įkurti patyriminį (sensorinį) parką.

Tikime, kad visas svajones „Vikingų kaimo“ įkūrėjams pavyks įgyvendinti, nes jie atkakliai ir daug dirba, kad jos neatgultų kažkur užmaršties kartelėse.