Angle down Atgal

Jono Laurinavičiaus gyvenimo aruodai

Iš Trakų krašto kilęs žurnalistas, rašytojas, kraštotyrininkas Jonas Laurinavičius šių metų liepą pasitiks savo gyvenimo 80-metį. Kiekvieną gyvenimo minutę skyręs prasmingai veiklai, susitikimams su bendraminčiais, kolegomis, iš jų sėmęsis įkvėpimo naujoms veikloms.

Visą gyvenimą dirbo žurnalisto darbą, o tai nuolatiniai susitikimai, priėmimai, bendravimas, išvykos į renginius įvairiose Lietuvos vietose.

Produktyvus rašytojas kūrybinių ir profesinių kelionių įspūdžius sudėjo į naujas knygas, knygeles ir brošiūras, kurių autoriaus skrynioje - net 120. Yra knygų, išleistų ir rusų, lenkų kalbomis. J.Laurinavičiui artimas dvasinis pasaulis, dvasinė kultūra. O dirbdamas žurnalistikoje, parašė gausybę straipsnių, jie taip pat pateko į knygas. Yra pelnęs apdovanojimų, medalių, padėkų.

Rašė apie gamtą, jos apsaugą, aktyviai dalyvavo Lietuvos gamtos apsaugos draugijos veikloje.

„Tarp kasdienių džiaugsmų ir rūpesčių kartais nesustoji, nepasvajoji, koks įdomus, prasmingas mūsų buvimas, kiek reikšmingų dalykų praeina pro žurnalistų ir skaitytojų akis ir širdis. Kiek įvykių, faktų sudėlioji į vieną virtinę, atmesdamas mažareikšmius, vienadienius, kurie savo laiku reikalingi, neišvengiami, - net nustembi: nejaugi taip turiningai gyvenome?“ – sako J.Laurinavičius.

Jubiliejaus išvakarėse pasirodysiančiame jubiliejiniame informaciniame leidinyje „SU ŽURNALISTO BLOKNOTU. JONUI LAURINAVIČIUI - 80“ būsimasis jubiliatas apie save rašo: „Gimiau pačiu laiku – 1938 m. liepos 7 d., t.y. dar A.Smetonos laikais. Taigi esu pergyvenęs net penkias santvarkas - nepriklausomos Lietuvos, raudonosios okupacijos, rudosios okupacijos, visą ilgą sovietmetį su kruvinuoju stalininiu pokariu, taip pat chruščiovinį atlydį ir brežnevinį sąstingį, galų gale sulaukęs Atgimimo ir Lietuvos laisvės. Nieko sau gyvenimo kelias – aštuoniasdešimt metų! Kai kas sako, kad jiems dešimtmečiai prabėgo greitai, nepastebimai: čia trumpakelnė vaikystė, čia jau senatvės lazda.

Nepasakyčiau, kad viskas pralėkė vienu akimoju: gyvenimas ėjo visiškai normaliai, - nei skubėdamas, nei vėluodamas. Ilgaamžių įprasta klausti: ar kitaip gyventumei, jei kas sugrąžintų į vaikystę, jaunystę?

Aš į šį klausimą negaliu atsakyti, nes nežinau. Jeigu galite, tai sugrąžinkite mane į anas tolimas dienas ir matysite. Tikriausiai nerizikuočiau pasukti kitu keliu, nes kelias, kurį nuėjau, neblogas, galgi net puikus. Norėdamas per daug, gali netekti ir to, ką turėjai. O duobių visur pilna, kartais suklumpama netgi raudonu kilimu einant.

Man ir su gimtine pasisekė: gimiau neraštingų akademikų kaime – Pajautose, kurių jūs turbūt nei girdėjote, nei regėjote... Toks jame buvo žavintis žmonių dvasingumas!

Tokios gražios tradicijos, broliški kaimyniški lietuvių, rusų, lenkų santykiai, tolerancija, kai visus pykčius spręsdavo ne teismuose, o prie iš kažkur gauto butelio naminukės ir dar neišlenkę paskutinio stikliuko, jau spaudė vieni kitiems rankas, glebėsčiuodavosi...

Aš apie tą kaimą, tuos įdiržusiom rankom žmones galybę atsiminimų, straipsnių, knygų prirašęs, bet pasirodo, aštuoniasdešimt metų – per trumpas laikotarpis, kad viską ligi galo permąstytumei, surinktumei, aprašytumei...

Tiesą sakant, mano kaimo jau kaip ir nebėr, žmonės ir jį, palikę plūgus, atgulė amžino poilsio Pasamovio kapinaitėse, tačiau jie visi mano mintyse, mano venose gyvena, vis postringauja, vis tariasi kur ir ką sėti, sodinti, kas į kokią talką pakvies...

Moterys irgi su manim savaip bendrauja: stebisi, kad aš, kaip ir visa kaimo vaikija, greit iš savo klumpių išaugu, išsistiebiu, kad vis su knyga, laikraščiu, kad įsistebeilijęs, kaip jos mikliai audžia lovatieses, minko duoną ar ant kopūstų lapų kepa kvapnius plokštainius.

Kas man per tokį netrumpą gyvenimą labiausiai įsiminė? Ogi pokaris! Man per daug nereikia archyvinių dokumentų, istorikų tyrinėjimų: kiek aš jų šiandien turiu, beveik visi jie šališki, vienpusiški, pritempiami ant norimo kurpalio...

Archyvuose ką nori gali surasti, ką nori argumentuoti, pagrįsti, nes ir dokumentų kūrėjai buvo ideologiškai užsiangažavę. O tikra istorija – tai mano kartos atmintyje, mano archyve.

Mano tėvai buvo turbūt vargingiausi Pajautų kaimo žmonės, ypač po to, kai sudegė mūsų trobikė. Bet dėl to ir skųstis per daug negalime: per visą pokarį į mūsų pamiškės sodybą nė karto neužėjo nei miškiniai, nei stribai, kurių mano mama vienodai bijojo: ir tie, ir tie prisistatydavo „Savi“, ir tiems, ir tiems reikėdavo ką nors valgomo ar geriamo atnešti ant stalo...

Kaimas žinojo, kad netgi stalo neturime, o tik įbestus į aslą keturis kuolus, o ant jų pritvirtintos keturios lentos.... Viskas per gaisrą buvo sudegę. Labiausiai gailėjau knygų, senų laikraščių, nes būdamas dešimties skaičiau ir skaičiau. Nuo tada ligi šios akimirkos, kai rašau šiuos pastebėjimus, knyga, žurnalas, laikraštis buvo ir yra man didžiausia vertybė. Ir kitaip jau nebus.“

Pasitikdami jubiliejui skirtą knygą, linkėdami stiprybės, įkvėpimo, kasdienio džiaugsmo ir nuoširdaus skaitytojų dėmesio, greitai sulauksime dar vienos – šį kartą eilėraščių knygos „Ties rudens aruodais“. „Kas yra, kad nesilaikau duoto žodžio? Ypač pats sau. Išleidęs eilėraščių knygą „Tylūs atodūsis“, pasižadėjau, kad eilėraščių daugiau nerašysiu. Užteks. Gana. Baigta.

Nes turiu daug ką rašyti tautotyros temomis, dešimtys aplankų medžiagos. Kada aš ją sutvarkysiu?!
O štai visai nejučiomis, lyg tarp kitko, išliedavau susikaupusius jausmus, kai ką ir eilėmis parašydavau. Dabar visa tai surankiojau, sudėliojau, paredagavau ir žiūriu – kad ir nedidelė, bet jau ir knygelė išeina. Jeigu išeina, tai tegu ir išeina.
Kad nebūtų nuobodu man vienam skaityti, tiesiu ją ir jums. Man lyg ir nieko kai kurie posmeliai, o jums?“

Paskaitykime ir įvertinkime:

AŠ – ŽURNALISTAS
Prie rašomojo stalo
Einu kaip prie altoriaus:
Šviesia širdim,
Liepsnojančiu krauju
Ir susikaupęs
Kaip prieš išpažintį.
Mintyse – Tėvynė,
Kuriai aš meilę
Turiu išsakyti
Pačiu skambiausiu skambesiu,
Pareikšt, kad dar esu aš,
Kad budžiu,
Tik ne su ginklu,
O su ištikimąja plunksna,
Svarbiausioje – gėrio – sargyboje.
Toks dieviškas
Tas pašaukimas.
Savo laikmetį liudyt,
Tarsi sodint
Prie rašomojo stalo
Gimto krašto žmones –
Būsimuosius personažus.
Ir kalbėti rašto kalba,
Kartu ir susiliet su jais
Įgyvendintom svajonėm
Ar skausmo ašarom...
O padėjęs tašką –
Lengvai atsidusti,
Žemai nusilenkti
Lietuviškam žodžiui...
Pačiam lietuviškiausiam, –
Kuris perduotas man
Iš tėvo ir motinos lūpų,
Tai –
Lietuva!

MAMOS UNIVERSITETAI
Mano
Mamos universitetai –
Prie lopšio, kurį
Iš senų lentigalių
Negrabiai sukalė
Mano tėtis.
Prie girnų priemenėj,
Prie cinkuotos melžtuvės,
Į kurią ji melžė
Besispardančią mūsų karvutę.
Prie lysvių,
Kurias ji sodino ir laistė
Vandeniu iš dauboje
Susmegusios kūdros.
Prie kantičkų
Nežinomų knygnešių
Iš Prūsijos parneštų,
Prie pokario siaubo,
Kurį ji dienąnakt
Išdrebėjo.
Prie kolūkio,
Kuriame ji, kad jos,
Ligotos,
Darban nevarytų –
Ruginuke brigadininką
Girdė.

Tokius universitetus
Su jokiomis
Mokslo įstaigomis
Nesulygint.

Tik gaila, kad niekas
Nesuteikė jai
Mokslinio laipsnio,
Nes ji buvo beraštė.

GIMTOJI TROBELĖ
Seniai, seniai
AŠ gimtąją trobelę palikau,
Bryzelį lašinių
Ir kaimiškos duonelės pasiėmęs.
Ir atsiklaupęs
Slenkstį jos pabučiavau –
Tą pirmą aukštumą,
Kurią vaikystėj įveikiau rėplom.

Po visą Lietuvą
Savy aš vardą jos nešiojau,
Kur tik lemtis
Nublokšdavo mane.
Man buvo gera
Prisiminti ją prie stalo
Ir semtis įkvėpimo,
Pro langus jos žiūrėti,
Kaip gelsta
Bręstantys rugiai.
Kaip dingta
Užupy keliukas,
Kuriuo į savo svajones
Kadaise išėjau...

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite