Angle down Atgal

Jono Kipo SJ asmenybė amžininkų akimis

Profesoriui Stasiui Šalkauskiui teko laimė pažinoti Lietuvoje dirbusį jėzuitą vokietį Joną Kipą, kuris jam padarė ypatingą įspūdį. Šis jėzuitas su tėvu Benediktu Andriuška SJ atnaujino Lietuvoje jėzuitų ordiną, atvykdavo ir į Šiaulius skaityti paskaitų. „Per 15 metų jis dirbo tarp lietuvių su visu atsidėjimu, nepaprasta energija, tvirtu pasiryžimu ir didele patvara, žodžiu tariant, su ta veiklos mistika, kuri taip yra būdinga tėvams jėzuitams apskritai“, – 1938-aisiais išleistame literatūros, mokslo, visuomenės ir akademinio gyvenimo žurnale „Židinys“ rašė S. Šalkauskis.

„Atviras veidas darė kažkokio skaidrumo įspūdį“

T. Jonas Gerardas Kipas buvo vienas iš jėzuitų veiklos atkūrimo nepriklausomoje Lietuvoje pionierių. „Būdamas rytų fronte, – taip rašė prof. S. Šalkauskis, – t. Kipas dirbo etnografinės Lietuvos ribose, dabartiniam Vilniaus krašte. 1916 m. kovo mėnesį jam pasitaikė būti pirmą kartą Vilniuje, kurį iš karto pamilo ir kur mėgdavo laikyti mišias Aušros vartų šventovėje. Teko jam pravažiuoti dabartinę nepriklausomą Lietuvą pro Kauną. Ilgiau padirbėti reikėjo Ašmenoje, o paskui Svyro ir Naručio ežerų apylinkėse.“

1922 m. spalio mėnesį lietuvio jėzuito t. B. Andriuškos iniciatyva, Jėzaus draugijos generolui pritariant, pradėta kurti „Lietuvos misija“.

1922 m. rudenį t. Kipas gavo oficialų paskyrimą vykti į Lietuvą ir pradėti naują darbą. „Atdara galva, šviesūs, kiek žilstelėję plaukai, melsvos akys, atviras veidas darė kažkokio skaidrumo įspūdį“, – pastebėjo prof. S. Šalkauskis, susipažinęs su t. Kipu 1923 m. rudenį.

T. Kipas į Kauną atvyko 1923 m. liepą ir savo dienoraštyje pradėjo kruopščiai fiksuoti įvykius, susitikimus. Apsistojo atvirame apgriautos jėzuitų bažnyčios bokšte. Aplankęs prel. Dambrauską ir vyskupą Skvirecką, grįžęs į bokštą, rado jį tuščią. Vietoj jo seselės širdietės paruošė didelį kambarį.

Lietuvoje nuo pirmų atvykimo dienų t. Kipas uoliai mokėsi lietuvių kalbos. Padarė tokią gerą pažangą, kad lapkričio 18 d. Švč. Jėzaus širdies kongregacijos vienuolėms konferenciją galėjo vesti lietuviškai.

S. Šalkauskis prisiminė, kad supažindintas su J. Kipu jis buvo, beapžiūrinėjant tėvų jėzuitų rezidenciją Kaune: „Rankose jis laikė tuometinį oficiozą „Lietuvą“, visą išbraukytą raudonu ir mėlynu pieštuku. Pasirodo, tai buvo tėvas J. Kipas, prieš keletą mėnesių atvykęs į Lietuvą ir uoliai studijavęs lietuvių kalbą. Kalbėjomės jau lietuviškai ir buvo aišku, kad lietuvių kalbos sunkenybės greit bus tėvo jėzuito reikiamai nugalėtos.“

Keturiasdešimtaisiais savo gyvenimo metais Kaune t. Jonas Kipas davė amžinuosius Jėzuitų ordino įžadus. Aplankęs Anykščius, Panevėžį ir Šiaulius, kur seselėms skaitė konferencijas ir klausė išpažinčių, vasario 11 dieną perėmė senąją tėvų jėzuitų nuosavybę ir kartu su bažnyčios rektoriumi t. B. Andriuška ėmėsi organizuoti sunkius remonto darbus.

Pasak S. Šalkauskio, jėzuitų provincija atrodė taip: pirmoji Kauno rezidencija su gimnazija, bažnyčia, dviem žurnalais – „Žvaigžde“ ir „Misijom“ – ir religiniai Maldos ir vyrų apaštalavimo ir Eucharistinių karžygių sąjūdžiai sudarė Lietuvos provincijoje svarbiausią jėzuitų veikimo bazę.

„Tą bazę sustiprinti daug padėjo t. Andriuška savo raštais. Šiauliuose yra įsteigta antra rezidencija su savo laikina bažnyčia, kuri ilgainiui turės būti pakeista pastovia. Pagrįžuvyje laikomas yra savo ūkyje naujokynas. Be to, Lietuvos jėzuitai perkėlė savo veikimą į Estiją, kuri priklauso Lietuvos provincijai“, – rašė profesorius.

1936 metais provincijolo pareigas perdavęs t. Andriuškai, J. Kipas energiją atidavė gimnazijos reikalams ir sieloms. „Išpažinčių klausymas, pamokslų sakymas, konferencijų laikymas, rekolekcijų vedimas, žodžiu tariant, visa tai, kas turi tiesioginės reikšmės sielų vadavimui, buvo ir yra t. Kipui, kaip ir kitiems jėzuitams tėvams, tikro susirūpinimo dalykai“, – rašoma leidinyje.

Spindėjo gerumu. Būdamas savo prigimtimi optimistas ir tikėdamas žmogaus gerumu, jis pats spindėjo gerumu, sudvasintu askeze ir malda. (Nuot­rau­ka iš al­bu­mo „Kau­no  jė­zui­tų gim­na­zi­ja“, 1934 m.)
Spindėjo gerumu. Būdamas savo prigimtimi optimistas ir tikėdamas žmogaus gerumu, jis pats spindėjo gerumu, sudvasintu askeze ir malda. (Nuot­rau­ka iš al­bu­mo „Kau­no jė­zui­tų gim­na­zi­ja“, 1934 m.)

Draugavo su prezidentu A. Smetona

J. Kipas buvo susidraugavęs net su Antanu ir Sofija Smetonomis, kurie pajuokaudavo, kad pas tėvus jėzuitus ketvirtame aukšte labai mielai apsigyventų. A. Smetona nevengė rodyti savo simpatijų jėzuitams – atsiuntė savo sūnų Julių mokytis į jėzuitų gimnaziją.

Net į Kauną atvykęs apaštalinis vizitatorius arkivyskupas Jurgis Matulaitis (palaimintasis) pas t. Kipą ateidavo aptarti aktualių Bažnyčios ir Vyriausybės santykių klausimų, ypač kai 1926 m. birželio 15 d. prie valstybės vairo stojo „kairiųjų“ Vyriausybė.

Su A. Smetona, lankantis jo šeimoje, t. Kipas kalbėdavosi apie tai, kad vis didėjantis komunistų įžūlumas nieko gera nežada. Kai su karininkais draugavęs kl. A. Mešlis pranešė, jog komunistai gruodžio vidury ruošiasi suimti A. Smetoną, t. Kipas suskubo jį įspėti, patardamas gruodžio 17-osios naktį nakvoti svetur.

Po perversmo, pasikeitus Vyriausybei ir 1926 m. gruodžio 17 d. A. Smetonai tapus prezidentu, tėvai jėzuitai galėjo lengviau atsikvėpti.

Pažintį ir bičiulystę su prezidentu t. Kipas brangino. 1929 m. kovo viduryje jėzuitų bažnyčioje vyko rekolekcijos studentėms ir tą dieną pirmieji žmonės, atliekantys išpažintį, buvo prezidento duktė ir jos vyras.

Sekminių dieną Smetonų šeima t. Kipą pakvietė į svečius. Pietaujant buvo aptarinėjami gimnazijos reikalai, Bažnyčios ir valstybės santykiai, konkordatas ir nuncijus. O rugsėjo 10 d. t. Kipas buvo pakviestas į prezidento A. Smetonos dukters Marijos vestuves.

Prezidentas A. Smetona net buvo išreiškęs norą dalyvauti sekmadienio pamaldose. Pirmą kartą atvykus prezidentui, t. Kipas jį oficialiai sutiko, išdėstė kolegijos istoriją, parodė naujuosius paveikslus ir išlydėjo. Už durų laukianti didžiulė žmonių minia prezidentą sveikino: „Valio.“

1936 m. kovo mėnesio 25 dieną buvo paskelbta nepriklausoma Lietuvos jėzuitų provincija. T. Kipas, būdamas gimnazijos direktoriumi, liko Kauno jėzuitų namų vyresniuoju, kol 1938 m. jį pakeitė t. J. Rietmeisteris.

1940 m. vasarą Kauno jėzuitų gimnazija užbaigė savo darbą, direktorius atleistas, o mokiniai išsiskirstė atostogų. 1941 m. pavasarį t. Kipas grižo į Vokietiją ir apsigyveno Berlyne, tačiau jau po dviejų mėnesių slaptosios policijos buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą.

Išleistas iš kalėjimo, jis persikėlė į Zehlendorfą. Prašomas lietuvių tėvų jėzuitų, pabaigė rašyti savo atsiminimus prieš pačias 1958 m. Kalėdas. Kalėdų trečiąją dieną, gavęs širdies smūgį, mirė. Taigi, t. Jonas Kipas Lietuvai dirbo iki pat savo mirties.

Už savo drąsumą ir karitatyvinį darbą t. Kipas buvo apdovanotas trimis ordinais: Maltiečių kryžiumi ir vokiečių geležiniu kryžiumi antrosios ir pirmosios klasės.

Gebėjo atskirti dalykų esmę nuo laikinų apraiškų

Bronius Krištanavičius SJ, Lietuvos kunigas, jėzuitas, filosofijos ir socialinių mokslų daktaras, leidinyje „Laiškai lietuviams“ rašė, kad t. J. Kipas buvo įdomi ir patraukli asmenybė. Pažinęs daug kraštų – Vokietiją, Austriją, Olandiją, Italiją, Prancūziją, Lenkiją, Rusiją ir Indiją, jis praplėtė savo akiratį ir, nepaisant etninių, kultūrinių ar socialinių skirtumų, visur matė tą patį žmogų su tomis pačiomis šakotomis problemomis. Būdamas savo prigimtimi optimistas ir tikėdamas žmogaus gerumu, jis pats spindėjo gerumu, sudvasintu askeze ir malda.

„Iš tiesų, atviras t. Kipo veidas atspindėjo jo dvasios atvirumą, jo akiračio platumą, jo proto imlumą ir retą sugebėjimą giliai įsijausti į įvairių žmonių problemas. T. Kipas nebuvo nei šventasis, nei masonas, kaip jį, prof. A. Maliausko tvirtinimu, bandė apibūdinti kai kurie kauniškiai. Matęs daug partijų, srovių, filosofinių pažiūrų ir gyvenimo tikrovę, jis stovėjo virš partijų ir sugebėjo atskirti dalykų esmę nuo laikinų apraiškų. Todėl, patekęs į svetimą kraštą, jis greit susiorientavo. Turėdamas didelį vyresniųjų pasitikėjimą ir dar didesnį uždavinį prieš akis, jis jam pasišventė be jokių rezervų, negailėdamas nei savo jėgų, nei bendradarbių talentų. Jis mylėjo žmones, o žmonės jį. Pabuvęs keletą metų Lietuvoje, jis taip sutapo su lietuviais, kad buvo laikomas svetimšaliu, bet ne svetimtaučiu“, – rašė kunigas.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite