REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2019 m. Gegužės 21 d. 13:33

Jonas Trumpa: „Viena didžiausių problemų yra apatija“

Panevėžys

Jonas Trumpa: „Retai taip atsitinka, bet kai nieko neveikiu, mane kankina mintys apie tai, ko nepadariau ir ką padariau gerai, o ką blogai, kyla įvairių egzistencinių klausimų.“ J. Trumpos archyvo nuotr.

Gimtasis RokiškisŠaltinis: Etaplius.lt


84723

„Sunku atrasti žmogų, kuris norėtų būti atsakingas už rajono moksleivių sprendimus...“ – atvirai sako Rokiškio rajono moksleivių tarybos prezidentas Jonas Trumpa. Jis – Rokiškio Juozo Tumo–Vaižganto gimnazijos dešimtokas. Rodos, turėtų būti per jaunas tam, kad įvardytų ministerijų vertas problemas ar skaitytų D. Orvelą... Tačiau... su juo gali svarstyt apie daug ką – apatiją, kaip didžiausią visuomenės bėdą, mokytojus, kurie „nenaiviai šoka pagal mokinio dūdelę ir modernias technologijas“, ir mokytojus, su kuriais sunku, kurie „jaučiasi padėties šeimininkais“. Ir apie bitininkystę, buriavimą, dekoratyvines vištas... Dar egzistencinius klausimus ir apie tai, ką studijuos. Jam nereikia laukti dar pora metų, kad atsakytų... Be to, labai tiksliai...

– Esi Rokiškio rajono moksleivių tarybos (RRMT) prezidentas, kur mokaisi?

– Esu moksleivių išrinktas RRMT prezidentu, bet savęs išskirti iš kitų nemėgstu. Tiesiog turiu papildomų įsipareigojimų dirbti kitiems moksleiviams, jiems atstovauti. Lankiau SOS vaikų darželį, baigiau Vilniaus „Genio“ pradinę mokyklą, o kai su šeima sugrįžome į Rokiškį, mokiausi ir baigiau Juozo Tūbelio progimnaziją. Dabar mokausi Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinyje ir tuo džiaugiuosi.

– Kas ta RRMT, kaip jūs atstovaujate moksleiviams?

– RRMT įkurta 2003 m. Tikslas – atstovauti moksleiviams sprendžiant visus svarbius klausimus. Dabartinė sistema veikia taip, kad piliečiai savo atstovus į jiems atstovaujančias instancijas renka tik nuo 18 metų, todėl moksleiviai, akivaizdu, savo atstovų neturi. O klausimų, kuriuos valdžia svarsto ir kurie svarbūs mokiniams, apstu. Nuo kaimo mokyklų uždarymo iki patogaus nemokamo pavėžėjimo. RRMT atstovauja moksleiviams štai taip: mokykloje mokosi tam tikras skaičius mokinių, kurie renka savo mokinių savivaldą. Ji atstovauja jiems tos mokyklos taryboje ir RRMT rajoniniu mastu. Taip pat Lietuvos moksleivių sąjungos (LMS) forumuose nacionaliniu mastu. Mes – RRMT – turime kelias pozicijas, kuriose yra formuojamos rajono moksleivių nuomonės. Pirmas, svarbiausias, – RRMT konferencija. Ji vyksta du kartus per mokslo metus. Konferencijoje mokinių savivaldų atstovai renka rajono moksleivių prezidentą, klauso ir tvirtina ataskaitas, priima ir svarsto įvairius dokumentus, pozicijas. Antras, Vadovų klubas, tai yra kasmėnesinis mokinių savivaldų pirmininkų susirinkimas. Taip moksleivių nuomonės surenkamos tarp konferencijų. Mokinių savivaldų pirmininkai diskutuoja ir RRMT prezidento keliamais klausimais, ir gaunamais iš LMS biuro. Jie formuoja nacionalinę moksleivių nuomonę. O jos visada teiraujasi Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Seimo komitetai. Trečia – tai rajono moksleivių prezidentas. Jis atsakingas už veiklą ir jos sklandumą. RRMT savanoriai atstovaujamosios galios neturi, bet jų dėka šis „aparatas“ veikia. Nuo 2015-ųjų RRMT pradėjo atlikti LMS padalinio funkcijas Rokiškyje. Tai mums leidžia būti dar labiau girdimiems, įvertintiems, o svarbiausia – suteikia galimybę atstovauti moksleiviams svarstant klausimus, kurie yra labai svarbūs. Pvz., prailginti mokslo metai yra visiems aktualu, programų turinys – irgi. Žinoma, mes veikiame labai autonomiškai. Dar, pagal idėją, moksleiviai sudaro trečdalį jaunimo vien procentaliai pagal amžių (neskaičiuojant to, kad jų, ko gero, yra dar daugiau demografiškai), tad mes turėtume atstovauti moksleiviams Rokiškio jaunimo reikalų taryboje (JRT). Kol kas taip nėra.

– Kuo šiandien taryba daugiausia užsiima, kam skiriate didžiausią dėmesį, kas tai nulemia?

– Mano kadencijos metais taryba daugiausia dėmesio skiria tam, kad atstovavimas būtų tikras. Akcentuojame, kad mokinių savivaldos turi dirbti kokybiškai. Planuojame atnaujinti RRMT nuostatus. Jie nuo 2003 m. nekeisti ir yra morališkai bei techniškai pasenę, nebeatitinkantys realybės ir neužtikrinantys demokratijos. Siekiame kuo geriau atstovauti Rokiškio rajonui LMS. Mums svarbu pasiekti, kad moksleiviai būtų atstovaujami Rokiškio JRT. Be to, skatiname pilietiškumą, bendradarbiaujame su Jaunimo Europos komanda, iniciatyva „Žinau ką renku“, organizacija „Baltosios pirštinės“ ir vykdome LMS nacionalinę programą „Žmogus be Sienų“. Ten akcentuojamas verslumo ir finansinio raštingumo ugdymas. Bendradarbiaudami su partneriais, organizuojame debatus, dirbtuves, diskusijas, nešališką rinkimų stebėjimą.

– Kaip dažnai savivaldybės atstovai teiraujasi moksleivių nuomonės priiminėdami šiems svarbius sprendimus?

– Per visą mano kadenciją tokio reiškinio nebuvo. Galbūt savivaldybė tokiais klausimais konsultuojasi su JRT. Tiesa, joje realių moksleivių atstovų nėra arba savivaldybė per visus mokslo metus nieko nesvarstė. Buvo tik keli neoficialūs pasiūlymai jungtis prie Šimtmečio aikštės idėjos formavimo.

– Keistas reiškinys – su moksleiviais skaitosi Seimas, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, bet Rokiškio JRT jūs savo atstovų neturite, kaip tai vertini?

– Tai yra didelė problema. Kartu su savivaldybės jaunimo reikalų koordinatoriumi Gediminu Kriove daug laiko dėl to dirbame. Nuo lapkričio. JRT sudaro 12 narių, 6 iš jų yra deleguojami savivaldybės administracijos, o likę 6 yra renkami iš rajono jaunimo organizacijų sąjungos „Apvalus stalas“ narių. Tam, kad patektume į JRT, mums reikia tapti šio darinio nariais, o tam reikia juridinio statuso. Tai mums, moksleiviams, yra problemiška. Bet mes radome išeitį ir dabar esame globojami organizacijos „Veiklus pilietis“. Prašymą įstoti į „Apvalų stalą“ pateikėme dar vasario mėnesį, bet iki šiolei ši procedūra įstrigusi.

– Kas jums padeda iš suaugusiųjų, iš ko mokotės, o gal esate labai savarankiški ir jums autoritetų nereikia?

– Esame savarankiškai veikiantys moksleiviai, bet, žinoma, mums labai padeda jaunimo reikalų koordinatorius G. Kriovė, organizacijos „Veiklus Pilietis“ vadovė Gaiva Krivienė, Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo skyriaus darbuotojai, Švietimo centras, Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos direktorė Diana Guzienė. Geranorišką pagalbą ir pastebėjimus priimame visada, o konkretus oficialiai mus prižiūrintis žmogus neegzistuoja. Bet juk čia ir yra moksleivių taryba. Mus gali tik pakuruoti ar mums patarti, bet yra labai sunku atrasti žmogų, kuris norėtų būti atsakingas už rajono moksleivių sprendimus. O autoritetus, manau, turime kiekvienas ir į jų gerąsias savybes lygiuojamės.

– O kas pačiam yra autoritetai?

– Autoritetai man yra mano tėvai, visi seneliai ir močiutės. Mokytojai. Tie, kurie mane supranta ir su manimi kalbasi nuoširdžiai. Aš juos vadinu tikraisiais mokytojais. Tuos, kurie ne tik moko dalyko, bet ir gyvenimo subtilybių. Kai kurie politikos veikėjai, verslininkai, diplomatai, filosofai, istorikai, apskritai inteligentai. Pavardžių galėčiau privardyti daug. Valdas Adamkus, Leonidas Donskis, Alfredas Bumblauskas, Dalia Grybauskaitė, Žanas Klodas Junkeris, Vinstonas Čerčilis, Džordžas Orvelas, broliai Vileišiai…

– Išsamiau papasakok apie save, ką veiki ne taryboje, kuo domiesi?

– Dešimties metų atvykau gyventi į Rokiškį. Jis man nebuvo svetimas. Čia yra mano tėviškė, čia gyveno mano praeities kartos, o pats čia, prie Sartų, leisdavau visas vasaras. Tad jaučiuosi ir vilniečiu, ir rokiškėnu. O labiausiai jaučiuosi žmogumi nuo Sartų. Esu skautas, Jaunimo Europos komandos narys, iniciatyvos „Žinau ką renku“ savanoris Rokiškyje, „Baltųjų pirštinių“ savanorių koordinatorius Rokiškio ir Kupiškio rajonuose, LMS valdybos narys, dar galėčiau vardinti. Bet gal pakaks. Be visų šių veiklų, dar kartais buriuoju, bitininkauju. Anksčiau laikiau dekoratyvines vištas. Tai buvo mano vaikystės hobis. Vištų, kaip ir visų kitų gyvūnų, yra tūkstančiai veislių ir atmainų, visos turi savų savybių, kai kurios iš jų labai gražios. Būtent tokių veislių maišymu, eksperimentavimu ir veisimu aš užsiiminėdavau. Skaitau knygas, man labai patinka, šiek tiek groju gitara. Domiuosi politika, visuomenės mokslais, istorija, ekonomika. Patinka pirtis ir senovinės mašinos, senoviniai baldai.

– Papasakok apie savo komandą? Ar dažnai ginčijatės, svarstote teorijas, ar iškart imatės praktiškai įgyvendinti tai, ką sumanę?

– Kadencijos pradžioje savanorių komandą buvo sunku suformuoti. Pradėjau nuo to, kad prikalbinau kelis savo klasiokus, pažįstamus ir mums jau pradėjus darbą savo noru prisijungė daugiau idėjinių žmonių. Komanda formavosi sunkiai, iš pradžių mūsų buvo ganėtinai daug. Bet laikui bėgant, kartu dirbant, darant daug klaidų, iš jų mokantis, ginčijantis ir diskutuojant susiformavo šioks toks pagrindas. Juos dabar drąsiai galiu pavadinti savo komanda, mūsų yra nedaug, apie 15. Mes priimame norinčius prisijungti moksleivius.

– Taryba, valdyba, projektai, debatai… O ar yra vietos prezidento gyvenime plevėsiškiems dalykams, visokiems instagramams, merginoms, vakarėliams?

– Kai turi mažai laiko, tai jį pradedi labai vertinti ir daug protingiau naudoti, labiau sveri, kas yra naudinga tau ir kitiems, o kas yra laiko švaistymas. Socialiniams tinklams laiko praktiškai nebeskiriu. Nebent bendravimui, nes iš Sartų tai vienintelis kelias komunikuoti. Į vakarėlius irgi pradėjau žiūrėti išrankiau. Nesu iš tų, kurie dalyvauja daugelyje ar juos organizuoja. Manau, vakarėliai irgi turėtų būti turiningi, stengiuosi tokiuose lankytis. Ten, kur vyksta bendravimas, galima susirasti naujų pažinčių ar pasidalinti idėjomis, padiskutuoti. Tokių susibūrimų reta, tad dažniausiai apsiriboju pasisėdėjimais su komanda arba draugais. Labiausiai trūksta laiko šeimai ir artimiems žmonėms. Visuomet norisi padėti tėvams labiau. Turiu tris jaunesnius brolius, kurie, kaip ir visi vaikai, daug teršia. O abu tėvai daug dirba. Tad namuose pagalbos mamai su penkiais vyrais visuomet trūksta. Trūksta laiko ir sportui, hobiams, knygų skaitymui, buvimui gamtoje, žodžiu, trūksta laiko sau.

– Ką veiki, kai nieko neveiki?

– Retai taip atsitinka, bet kai nieko neveikiu, mane kankina mintys apie tai, ko nepadariau ir ką padariau gerai, o ką blogai, kyla įvairių egzistencinių klausimų. Galų gale, ilgai nenusėdžiu ir pradedu bendrauti. Kad šiek tiek atsiribočiau nuo nepadarytų darbų.

– Ką studijuosi?

– Turiu ilgalaikę svajonę nuo 14 metų, o gal net jau ir tikslą įstoti į Oksfordo universitetą, Naująjį koledžą, ir ten studijuoti politikos, filosofijos ir ekonomikos bakalaurą. Tai labai įdomus kursas. Žinoma, nesu naivus ir suprantu, kad yra daug šansų, jog man nepavyks. Tad kaip variantą B esu nusimatęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. Ten norėčiau studijuoti politologiją.

– Kokias didžiausias problemas matai šiandieninėje mokykloje?

– Viena didžiausių problemų yra apatija ir bendruomenių narių atitolimas vienas nuo kito. Apatiškumas visose srityse daro žmones labai nelaimingus, bet jie patys to nesupranta.

– Sako, dabar labai didelis atotrūkis tarp mokinių ir mokytojų, kodėl taip?

– Manau, kad ir mokiniai negerbia ir nenori suprasti mokytojų, ir mokytojai nenori suprasti ir negerbia mokinių, o juos visus spaudžia švietimo sistemos problemos. Bet yra mokytojų, kurie labai noriai bendrauja su mokiniais, stengiasi dėl jų, dirba pagal jų poreikius (visgi moksleivis yra paslaugos gavėjas), padeda ir pataria, palaiko. Ne naiviai šokant pagal mokinio dūdelę ir modernias technologijas, bet turint aiškias vertybes ir klausant mokinio nuomonės, mokinio problemų. Tokie mokytojai yra tikri autoritetai, jie turi savo darbo principus. Iš jų daug išmokstama, juos net moksleiviai gerbia natūraliai, o ne iš reikalo. Yra ir kitas mokytojų tipas. Tai tie, kurie dirba dėl atlyginimo, kuriems nėra smagu mokyti, kurie nemėgsta vaikų, kurie yra lygiai tokie patys apatiški ir nedraugiški, kaip ir kai kurie moksleiviai. Su jais sunku, juos irgi privalome gerbti kaip mokytojus. Jie jaučiasi padėties šeimininkai ir net neįsigilinę puola teisti priešais visą klasę. Kartais mokinys tikrai būna kaltas. Bet juk ne visi neatsakingi, ne visiems nerūpi, ką apie juos galvoja mokytojas. Mokytojai irgi dažnai užgauna, demotyvuoja. Manau, atotrūkio problemos sprendimas – bandymas kalbėtis. Mokinys, kaip jaunesnis individas, turi tai inicijuoti, o mokytojas jokiu būdu negali atstumti.

– Tie vaikai, kurie yra aktyvūs, gabūs, galintys daugiau nei kiti… Ar jiems atsiskleisti yra pakankamai nišų Rokiškyje?

– Jų galėtų būti smarkiai daugiau. Bet tokie žmonės patys kuria sau nišas. O jeigu žmogus pats sau nesugeba susikurti jokių galimybių, tai jis nėra jau toks ir gabus. Rokiškyje, kadangi tai yra labai mielai mažas miestas, sunkiausia yra tai, kad visuomenės reakcijos į žmones, kurie kažką daro, yra ganėtinai neigiamos. Jiems trūksta palaikymo. Bet tokie žmonės turėtų suprasti, kad išeitys yra dvi: kažką daryti arba nedaryti nieko. Manau, Rokiškyje, labai norint, galima pasiekti labai daug.

– Ačiū už pokalbį.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA