REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2018 m. Balandžio 18 d. 09:48

Joną Zakaravičių prisimenant...

Marijampolė

Loreta AkelienėŠaltinis: Etaplius.lt


34740

Vasario 11 d. amžinybėn iškeliavo ilgametis Punsko lietuvių kultūros namų kapelos „Klumpė“ ir vaikų liaudies meno studijos „Puniukai“ vadovas Jonas Zakaravičius.


Foto galerija:

jonas-zakaravicius.jpg
jurpar.jpg
klumpevyciai-140.jpg
ks2017-21.jpg

1996 metų vasarą Joną Zakaravičių, 35 metų vyrą, į Punską atsivežė Vytautas Pečiulis, rūpindamasis naujai besisteigiančios Punsko muzikos mokyklos mokytojų paieška. Jonas, 1984 m. įgijęs aukštąjį išsilavinimą Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, baigęs lietuvių liaudies instrumentų orkestro dirigento specialybę, jau buvo pagarsėjęs kaip vienas ryškiausių ir perspektyviausių Lietuvos birbynininkų. Be to, tik po studijų atvykęs į Marijampolę 11 metų sėkmingai dirbo Muzikos mokyklos mokytoju, Pedagoginės mokyklos dėstytoju, nuo pagrindų sukūrė Marijampolės putliųjų verpalų fabriko dainų ir šokių ansamblį, pats vadovaudamas liaudies instrumentų orkestrui. Bet meno sielai kultūrinės veiklos, matyt, vis stigo. Traukė jį platesni horizontai, nauji iššūkiai.

Atvykęs į Punską tapo pirmuoju muzikos mokyklos lietuvių liaudies instrumentų (kanklių, birbynės, lamzdelio, skudučių) klasės mokytoju. Tuo pat metu perėmė ir Punsko lietuvių kultūros namų (LKN) kapelos „Klumpė“ vadovo pareigas, muzikinių kūrinių skambesį praturtino birbynės raliavimu. 1997–1998 m. sezonui, ruošiantis kelionei į JAV, „Klumpė“ sugrįžta į buvusio vadovo Vytauto Pečiulio rankas, o po gastrolių kapela vėl perduodama Jono Zakaravičiaus globon. Nuo 2004 m. Jonas dar pradėjo vadovauti Punsko LKN vaikų kapelai „Puniukai“, ne kartą ruošdavo vaikus „Dainorėlio“ konkursui ir jo mokiniai skindavo laurus.

J. Zakaravičius buvo neeilinė asmenybė. Gimė 1961 m. Pagėgiuose (Šilutės r.), vidurinį muzikinį išsilavinimą įgijo Stasio Šimkaus konservatorijoje Klaipėdoje, kur vėliau tęsė ir aukštuosius mokslus. Ne kartą savo elgesiu ir mąstymu pasirodė esąs žemaitis. Niekada daug nekalbėdavo, netuščiažodžiaudavo, sugebėdavo vos keliais žodžiais išreikšti savo mintis. Užtai Jono darbų susikrovė didžiulis kraitis.

Stiprioji Jono kūrybos dalis buvo instrumentuotės kapelai. Jis buvo ne tik birbynės virtuozas, puikus akordeonistas, bet ir nepaprastai talentingas aranžuotojas, kūrėjas. Ne viena dainos melodija sukurta, ne vienas muzikos kūrinys jo parašytas. Bepigu dirbti su žmonėmis, kurie išmano muzikos raštą, bet tu dirbk su tokiais, kurie natų nepažįsta... Ir su tokiais ansambliečiais Jonui teko dirbti, teko perprasti jų mąstyseną ir jiems įdiegti melodingas instrumentuotes.

Punsko kraštui, Punsko lietuvių kultūros namams, Punsko muzikos mokyklai, kapelai „Klumpė“, vaikų kapelai „Puniukai“ Jono įspaustos pėdos paliks amžiams. Per 8-erius darbo metus muzikos mokykloje išleista keliolika birbynininkų, kanklininkių. Su „Klumpe“ išvažinėta bemaž visa Lietuva, didžioji Lenkijos dalis, iš įvairių konkursų parsivežtos prizinės vietos, du kartus „Klumpė“ tapo LRT laidos „Duokim garo!“ laureate, su „Puniukų“ kapela vadovas taip pat skindavo prizus, pelnydavo žiūrovų pagarbą. Būdavo metų, kai su „Klumpe“ vadovas koncertuodavo apie 30 kartų, taip garsindamas mūsų kraštą įvairiuose renginiuose.

Svarbią išliekamąją vertę turi kapelos „Klumpė“ išleistos kompaktinės plokštelės. Su vadovu Zakaravičiumi „Klumpė“ įrašė net šešias: 1998 m. išleista kompaktinė plokštelė „Lithuanian music Folk“ su lankstinuku apie Punsko kultūrą ir kapelą „Klumpė“, „Klumpė 2003“, „Klumpė 2006“, 2009 m. plokštelė „Tėvelių kraštas“, skirta Lietuvos vardo tūkstantmečiui, ir 2009 m. išleista rinktinė „Rieda „Klumpės“ tekinis“, 2016 m. „Tūkstantis žingsnelių“. Vienas stambiausių Jono darbų – dokumentinis filmas apie Punsko lietuvių kultūros namų kapelą „Klumpė“, pristatytas 2010 m. Visi šie darbai liudija Joną buvus labai produktyvų vadovą, siekiantį tobulybės muzikos srityje ir visų šių darbų fone aukščiausią vietą visuomet užimdavo meilė ir pagarba lietuviškoms tradicijoms. Už tai Jonas mūsų krašte užsitarnavo didžiulę pagarbą ir visuomenės pripažinimą. Jis buvo tas vadovas, kuris vertybių neieškodavo internete, užsienyje, svetur. Jo kūrybos šaltinis – Juozo Vainos surinkta tautosaka, užrašytos senos dainos... Iš čia jis semdavosi kūrybinių minčių, autentiškas Punsko krašto dainas stengdavosi įpiršti kapelos dainininkams, nors jos ir ne visada atitikdavo jų skonį...

Verta prisiminti ir tokį faktą, jog J. Zakaravičius, atvykęs dirbti į Lietuvių kultūros namus 1996 m., iš Marijampolės akcinės bendrovės „Vernitas“ atvežė mums daug inventoriaus: tautinių rūbų, įvairių muzikos instrumentų, atributikos lietuvių liaudies šokiams. Tie drabužiai ir daiktai dar iki šiol yra naudojami kultūros namų ansamblių veikloje.

2016 m. Jonas Zakaravičius už savo veiklą buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

Pradirbusi su Jonu 14 metų net neįtariau, kad mūsų bendravimas gali baigtis tokiomis aplinkybėmis. Tik dabar įvertinau, kiek jis gyvenimų nugyveno per tą trumpą laikotarpį – gal kokius tris – taip prisimena jo žmona Jūratė, visuomet pabrėždama, kad Jonui Punskas buvo svarbiausias. Tikiu, kad dėl to kentėjo šeima, augantys vaikai, bet Jonui Punskas buvo gyvenimas, kūryba ir didžiulė pareiga. O kad būtumėte matę, kaip jis didžiavosi gyvenąs tuo laiku, kai Lietuva švęs savo šimtmetį, kaip jis su „Klumpe“ ruošėsi sudrebinti mokyklos sienas vakaronėje su trankia muzika, kiek jis dar planų ir užmojų turėjo... Ir viskas dingo taip staigiai, netikėtai. Jonas buvo ir puikus kolega. Niekuomet neatsisakydavo prašomas padėti. Užtekdavo tik skambučio: Jonai, reikia bilietų į spektaklį – prašom, jau nupirkta; Jonai, reikia kolektyvo iš Lietuvos į muzikuojančių šeimų šventę – labai prašom, Jonas atveža tokį; reikia žmogaus, kuris galėtų vertinti mūsų jaunus dainorėlius – jokios problemos, Jonas puikiai pažinojo visus Marijampolės muzikus ir tuojau pakviesdavo ką nors į vertinimo komisiją. Beje, jis keliems Lietuvių kultūros namų darbuotojams Trispalves padovanojo, kad per šventes pasipuoštų savo namus... Toks buvo mūsų Jonas.

O kokį humoro jausmą jis turėjo. Kai būdavo sunku ar pečius slėgdavo rūpesčiai, jis visuomet surasdavo žodžių nuraminti ir paguosti. Niekada neužmiršiu jo žodžių: „Atsimink, visada taip nebus!“ Sakau: „Jonai, žinai, pasisekė, viskas yra gerai“, o jis vėl tuo savo rimtu tonu: „O aš sakiau, atsimink, visada taip nebus!“ Ir supranti kaip vaikas, kad gyvenimas banguoja, vinguriuoja, čia, žiūrėk, ant vežimo, čia – po vežimu. Bet paguoda vis ta, kad „visada taip nebus“. Jonas buvo nepaprastai uždaras ir slapukas. Tik paliestas tikrai skausmingų ligos gniaužtų išsidavė, kad jam skauda... Deja, mes net nespėjome susivokti, kai tas Jono skausmas labai greitai peraugo į mūsų visų neviltį, skausmą ir didžiulę netektį. Ir tik praradę supratome, ką turėjome... Jonas Anapilin iškeliavo 2018 m. vasario 11 d.

Marijampolės baltojoje bažnyčioje palydėti Joną Zakaravičių į paskutinę jo gyvenimo kelionę susirinko didžiulis būrys žmonių. Tarp jų buvo ne tik šeimos nariai, artimieji, buvo ir jo draugai, kolegos, ansambliečiai, buvo ir punskiečių atstovai. „Klumpės“ dainininkai sugiedojo „Marija, Marija“, „Puniukų“ smuikininkės pagrojo giesmės „Dieve, arčiau Tavęs veržias širdis...“ melodiją, o aš, palydėdama savo darbuotoją, mūsų visų gerą bičiulį ir puikų vadovą, tariau atsisveikinimo žodžius: „Nutilo birbynės, skudučiai ir kanklės, nebeverkia armonika vakarais… Kraupiai liūdna ir gūdu visame mūsų mažame Punsko miestelyje, graudu ir tylu kultūros namuose… Netekome bičiulio, mokytojo, vadovo, kompozitoriaus, Lietuva neteko dar vieno nepaprastai talentingo savo sūnaus. Jonai, kiek džiaugsmo ir vilčių mums atnešei ateidamas 1996-aisiais į Punską. Atidavei mums trečdalį savo gyvenimo: muzikos mokykloje mokei vaikus groti lietuvių liaudies instrumentais, kultūros namuose į aukštybes pakėlei kapelos „Klumpė“ vardą, atvėrei duris į muzikos pasaulį „Puniukų“ kapelos jaunimui.

Ne kiekvienas prigyja mūsų aplinkoje, Tu joje prigijai, įleidai šaknis, sukrovei žiedus, beliko jiems tik skleistis, o mums gėrėtis jų kvapu ir grožiu.

Bet štai klastingas ir žvarbus vasario viesulas išrovė šitą medį su šaknimis, su vainikais, su pumpurais. Klausiame, kodėl dabar, kodėl pačiame žydėjime? Artėja Lietuvos šimtmečio minėjimas, į galvą skverbiasi mintys, gal ten, Aukštybėse, Jonai, prireikė Tavo aranžuočių melodingų, Tavo minčių, Tavo kūrybos, gal ir jiems reikalingas birbynininkas ar akordeonistas?

Sengalvėle Jono mama, žmona Jūrate, vaikai Ligita ir Andriau, ačiū, kad išleidote į Punską sveiką ir kūrybingą savo tėtį, vyrą, sūnų… Patikėkite, sielvartas ir skausmas mums didžiulis, kad mes jį Jums grąžiname tik pelenų saujele.

Sunku išlydėti žmones, kurie dar turėtų gyventi, kurti ir teikti džiaugsmą. Jonai, dėkojame Tau už viską, ką mums aukojai, ko mus išmokei, kuo mus vienijai ir stiprinai. Mums, punskiečiams, Tavo darbai, Tavo mintys, išsakyti žodžiai, sukurtos dainos, nuskambėjusios melodijos gyvuos amžiais. Ilsėkis ramybėje, mylimas ir gerbiamas Vadove.“

Asta PEČIULIENĖ,

Punsko kultūros namų direktorė

Autorės nuotraukos



REDAKCIJA REKOMENDUOJA