Angle down Atgal

Jolantos Kyzikaitės tapybos paroda „Maskaradas“

Šiaulių dailės galerija kviečia į tapytojos Jolantos Kyzikaitės parodos „Maskaradas“ atidarymą liepos 29 d. (ketvirtadienį) 17.30 val.

Paroda veiks iki rugpjūčio 14 d.

Tapytoja Jolanta Kyzikaitė meno scenoje aktyviai dalyvauja nuo 2003 m., jos kūryba buvo pristatyta dešimtyje autorinių ir daugiau nei 60 bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje. 2010 m. Jolanta Kyzikaitė tapo I vietos laureate konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“, 2018 m. jai suteiktas meno daktaro laipsnis. Menininkė aktyviai dalyvauja „Artist in residence“ programose. Jau dešimt metų Jolantos Kyzikaitės kūrybą atstovaujanti galerija „Meno niša“ pristatė ją meno mugėse Vienoje, Budapešte, Kelne, Maskvoje, Paryžiuje, Briuselyje ir Vilniuje. Jolantos Kyzikaitės kūrinių yra įsigijęs MO muziejus, „Lewben Art Foundation“, „Walter Bischoff“ muziejus Vokietijoje ir privatūs kolekcionieriai.

Jolantos Kyzikaitės grafiški paveikslai artimi poparto stilistikai, veikėjai – animacijos personažai, mistiniai, egzotiniai gyvūnai, šiandienos herojai, ar ji pati. Tačiau paskutiniu metu tapytoja, perdėliodama ir konstruodama situacijas, užsižaidžia pačia tapybine forma. Tapomas gana plokščias vaizdas atrodo tarsi dekoratyvus kilimas, o itin šiuolaikiški, didelio formato kūriniai, tarsi prabangūs barokiniai gobelenai – itin tinkami rūmų ar Rotušės aplinkai.

Jolantos Kyzikatės kūrybos nesumaišysi su nieko, jos individualus stilius susiformavo dar studijų pradžioje. Didelis formatas, grafiškas piešinys, stilizuotos žmonių figūros, kaukės. Menininkė dirba ciklais, analizuojant kiekvieną jos paveikslų seriją, atrodytų, kad ji paliečia socialines, politines to meto aktualijas. Tačiau grįžtant dešimtmečiu atgal, pamatai, kad tai tiesiog bendražmogiškos ir amžinos aktualijos, tuo metu svarbios pačiai kūrėjai, kaip ir kiekvienam jautriai į aplinką reaguojančiam žmogui. Jos kūriniuose analizuotos tiek emigracijos, prievartos temos, ritualai, apeigos, baimė, juoko prigimtis, menininko statusas, ar kitos ne itin malonios temos. Tačiau ryškios spalvos, dekoratyvi juoda linija, teatrališkos detalės, mistifikuoti pasakiški siužetai paverčiančia paveikslus butaforiniu t. y., netikru pasauliu; paveikslai, jų istorijos tarsi pridengti kaukėmis, o jų supratimas priklauso nuo žiūrinčiojo patirties, pavyzdžiui, vaikas kūrinius matys visiškai kitaip, nei suaugęs.

Menotyrininkė Sonata Baliuckaitė

„Nebūtina vaizduoti kaukes tapyboje, kad atskleisti santykius. Mane domina pati situacija – kaip fiziškas (kaukės ar savi izoliacijos pagalba) užsidarymas nuo viešumos veikia santykius su žmonėmis ir mus supančia aplinka. Nagrinėdama dabartį bandau įžvelgti ateitį. Mane domina ne tik kaukė, bet kas slepiasi po ja. Pats žodelis „po“ turi nuorodą ne tik į tam tikrą vietą (po akmeniu, po kauke), bet ir į laiką (po karantino, po finansų krizės). Šiuo metu kaip niekad yra svarbus vietos ir laiko santykis.“ Jolanta Kyzikaitė

Parodos rengėjas Vilniaus rotušė

Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite