Jo­nas Vi­lei­šis – be­komp­ro­mi­sis Nep­rik­lau­so­my­bės sie­kė­jas

Šiauliai

Gabrielė PastaukaitėŠaltinis: Etaplius.lt

4520

Šiau­lių gim­na­zi­jos auk­lė­ti­nis Jo­nas Vi­lei­šis – Va­sa­rio 16-osios Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ras – dėl sa­vo mil­ži­niš­kų pa­stan­gų gy­ven­ti ne­prik­lau­so­mo­je ša­ly­je net bu­vo iš­trem­tas į Vo­kie­ti­ją pri­ver­čia­mie­siems dar­bams. J. Vi­lei­šis bu­vo ir vie­nin­te­lis Ta­ry­bos na­rys, bal­sa­vęs prieš re­zo­liu­ci­ją, ku­ria sig­na­ta­rai no­rė­jo su­kur­ti ne ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vą, o tvir­tą Lie­tu­vos vals­ty­bės są­jun­gą su Vo­kie­ti­jos vals­ty­be. Kaip J. Vi­lei­šiui pa­vy­ko iš­lai­ky­ti dva­sios stip­ry­bę ir lik­ti iš­ti­ki­mam ne­prik­lau­so­my­bės idė­jai?

Akis­ta­ta su oku­pan­tais vo­kie­čiais
1915 m. va­sa­ra ad­vo­ka­tui J. Vi­lei­šiui kaip ir dau­ge­liui vil­nie­čių in­te­li­gen­tų ne­ža­dė­jo nie­ko ge­ro. Per Lie­tu­vą ri­tan­tis Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro fron­tui, prie Vil­niaus ar­tė­jo vo­kie­čių ka­riuo­me­nė. Kal­bos apie žiau­rų oku­pan­tų el­ge­sį su vie­tos gy­ven­to­jais, vi­suo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo su­var­žy­mus, dau­ge­liui mies­tuo­se gy­ve­nu­sių lie­tu­vių ne­pa­li­ko ki­to pa­si­rin­ki­mo kaip tik trauk­tis kuo to­liau nuo fron­to li­ni­jos.
J. Vi­lei­šiui la­bai ne­si­no­rė­jo pa­lik­ti mies­to, ku­ria­me pra­bė­go pen­kio­li­ka me­tų. Jis ak­ty­viai da­ly­va­vo lie­tu­vių kal­bos tei­ses gy­nu­sios drau­gi­jos „12 apaš­ta­lų“ veik­lo­je, or­ga­ni­za­vo ir įkū­rė Lie­tu­vos de­mok­ra­tų par­ti­ją ir kt.
Di­de­lė da­lis Lie­tu­vių drau­gi­jos nu­ken­tė­ju­sie­siems nuo ka­ro šelp­ti cent­ro ko­mi­te­to na­rių drau­ge su jos pir­mi­nin­ku Mar­ty­nu Yču iš­vy­ko į Ru­si­ją. Ten pa­si­trau­kė ir be­veik vi­si De­mok­ra­tų par­ti­jos va­do­vai.
Vo­kie­čiams ar­tė­jant prie Vil­niaus, pa­si­ta­ręs su bro­liu An­ta­nu, Jo­nas nu­spren­dė, kad pa­si­liks Vil­niu­je, o žmo­na Ona su tri­mis ma­ža­me­čiais vai­kais vyks į Uk­rai­ną.
1915 m. rug­sė­jo 18 d., ru­sams be mū­šio pa­si­trau­kus iš Vil­niaus, į mies­to gat­ves įžen­gė vo­kie­čių ka­riuo­me­nė. Pir­ma­sis įspū­dis, ku­rį mies­te­lė­nams pa­da­rė nau­jie­ji oku­pan­tai, bu­vo ne toks jau bai­sus. J. Vi­lei­šis bu­vo pa­skir­tas į vo­kie­čio bur­mist­ro va­do­vau­ja­mą mies­to gy­ven­to­jų su­ra­šy­mo ko­mi­si­ją.
Ki­taip nei ru­sai, vo­kie­čiai ne­drau­dė lie­tu­viš­kų pra­džios mo­kyk­lų. J. Vi­lei­šio pa­stan­go­mis Alan­tos vals­čiu­je pra­dė­jo veik­ti še­šios to­kios mo­kyk­los.
Rū­pin­tis lie­tu­viš­ko­mis mo­ky­mo įstai­go­mis ėmė­si Vil­niu­je vei­kian­ti Lie­tu­vių moks­lo drau­gi­ja, ku­rios val­dy­bos na­riu bu­vo ir J. Vi­lei­šis. Ad­vo­ka­tas da­ly­va­vo ir nu­ken­tė­ju­siai­siais ka­re be­si­rū­pi­nan­čio Lie­tu­vių ko­mi­te­to veik­lo­je.
Suim­tas dėl vei­ki­mo prieš vo­kie­čių val­džią
Vie­ną spa­lio die­ną, su­rin­kęs į Vi­lei­šių šei­mai pri­klau­san­tį Girs­te­tiš­kių dva­rą še­šių Alan­tos vals­čiaus mo­kyk­lų mo­ky­to­jus, ad­vo­ka­tas kal­bė­jo apie pa­dė­tį oku­puo­to­je Lie­tu­vo­je, o at­si­svei­kin­da­mas mo­ky­to­jams pa­da­li­jo ne­le­ga­liai iš­spaus­din­tų at­si­šau­ki­mų. Šis do­ku­men­tas vo­kie­čių ran­ko­se ne­tru­kus ta­po įkal­čiu, vos ne­kai­na­vu­siu bū­si­mam sig­na­ta­rui gy­vy­bės.
To­kį at­si­šau­ki­mą vo­kie­čių žan­da­rai, kra­ty­da­mi vie­ną Uk­mer­gė­je su­čiup­tą mo­ky­to­ją, ap­ti­ko jo tu­rė­ta­me va­do­vė­ly­je. Bi­jo­da­mas, kad ga­li bū­ti su­šau­dy­tas, mo­ky­to­jas nu­ro­dė at­si­šau­ki­mą ga­vęs iš dva­ro sa­vi­nin­ko J. Vi­lei­šio.
Žan­da­rai iš­krė­tė dva­rą, o dva­ro ūk­ve­dys sku­biai nu­siun­tė į Vil­nių žmo­gų, kad J. Vi­lei­šiui pra­neš­tų apie gre­sian­tį suė­mi­mą. Paaiš­kė­jo, kad ži­nia bu­vo pa­vė­luo­ta – Vil­niaus žan­dar­me­ri­ja jį jau bu­vo su­lau­ku­si. 1916 m. lie­pos 23 d. ad­vo­ka­tas bu­vo suim­tas ir at­si­dū­rė Lu­kiš­kių ka­lė­ji­mo vie­nu­tė­je.
Kva­li­fi­kuo­tas tei­si­nin­kas su­pra­to, kad iš­gel­bė­ti sa­ve ir bend­ra­min­čius jis ga­li tik at­kak­liai neig­da­mas, jog ty­čia vei­kė prieš vo­kie­čių val­džią. Apk­lau­so­se jis tvir­ti­no at­si­šau­ki­mą ga­vęs iš ne­pa­žįs­ta­mo žmo­gaus ir ne­ty­čia jį įdė­jęs į vie­ną mo­kyk­loms skir­tą va­do­vė­lį.
Vis dėl­to oku­pan­tai no­rė­jo, kad ži­no­mas ir au­to­ri­te­tin­gas lie­tu­vių vi­suo­me­nės vei­kė­jas lik­tų izo­liuo­tas. Po ka­lė­ji­me pra­leis­to pus­me­čio, vo­kie­čiai pra­ne­šė J. Vi­lei­šiui, kad jis iš­tre­mia­mas į Vo­kie­ti­ją pri­ver­čia­mie­siems dar­bams.
Pa­bė­gi­mas
J. Vi­lei­šis trau­ki­niu nu­ga­ben­tas į Ry­tų Prū­si­ją ir įkur­din­tas sto­vyk­lo­je, ku­rio­je gre­ta ka­ro be­lais­vių bu­vo ka­li­na­mi ir ci­vi­liai iš vo­kie­čių oku­puo­tų kraš­tų. Vis tik ka­li­nio gal­vo­je gi­mė drą­sus pa­bė­gi­mo pla­nas.
Po po­ros mė­ne­sių ad­vo­ka­tas drau­ge su vie­na ci­vi­lių gru­pe bu­vo pa­skir­tas dar­bams vo­kie­čių oku­puo­to­je Bel­gi­jo­je. Ka­li­nius vo­kie­čiai sau­go­jo ne itin bud­riai, tad trau­ki­niui su­sto­jus Ber­ly­no sto­ty­je jiems ne­tgi bu­vo lei­džia­ma pa­si­vaikš­čio­ti po pe­ro­ną.
Vo­kie­čiai, ma­tyt, gal­vo­jo, kad ka­li­niams net min­ties apie pa­bė­gi­mą ne­kils – kur gi jie dė­sis pa­čia­me Vo­kie­ti­jos vi­du­ry­je, be do­ku­men­tų ir ne­mo­kan­tys kal­bos. Ta­čiau J. Vi­lei­šis ge­rai pa­ži­no­jo mies­tą, pui­kiai kal­bė­jo vo­kiš­kai ir tu­rė­jo Ber­ly­ne ne­ma­žai bi­čiu­lių, nes pus­me­tį stu­di­ja­vo Ber­ly­no uni­ver­si­te­te.
Iš­leis­tas pa­si­vaikš­čio­ti, be­lais­vis ra­miai nu­žings­nia­vo pe­ro­nu, įšo­ko į pra­va­žiuo­jan­tį tram­va­jų ir ne­tru­kus jau spau­dė vie­no Ber­ly­no uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riaus bu­to du­rų skam­bu­tį.
Net­ru­kus jis ga­vo do­ku­men­tą, liu­di­jan­tį, kad yra pa­leis­tas iš dar­bo sto­vyk­los. 1917 m. rugp­jū­tį iš Ber­ly­no ge­le­žin­ke­lio sto­ties pa­ju­dė­jęs trau­ki­nys iš­ve­žė bu­vu­sį po­li­ti­nį ka­li­nį į Vil­nių. Iki šiol nė­ra tik­rų ži­nių, kaip ir ko­dėl J. Vi­lei­šiui pa­vy­ko taip ne­sun­kiai iš­trūk­ti iš vo­kie­čių ne­lais­vės.
Ke­lias į Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­tą ne­bu­vo ro­žė­mis klo­tas
1917 m. rug­sė­jo 18–23 d. vy­ku­sio­je kon­fe­ren­ci­jo­je J. Vi­lei­šis bu­vo iš­rink­tas į Lie­tu­vos Ta­ry­bą, įga­lio­tą at­kur­ti ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vos vals­ty­bę. Vis tik di­de­lė da­lis Ta­ry­bos na­rių bu­vo lin­ku­si ei­ti į komp­ro­mi­są su oku­pa­ci­ne vo­kie­čių val­džia ir įtvir­tin­ti šia­me do­ku­men­te „am­ži­ną, tvir­tą Lie­tu­vos vals­ty­bės są­jun­gą su Vo­kie­ti­jos vals­ty­be“.
J. Vi­lei­šis bu­vo vie­nas iš ne­dau­ge­lio Lie­tu­vos Ta­ry­bos na­rių, nuo­sek­liai ir be komp­ro­mi­sų ko­vo­jan­čių prieš bet ko­kį nuo­lai­džia­vi­mą vo­kie­čių už­ma­čioms. Vo­kie­čiams iš lie­tu­vių te­rei­kė­jo vie­no – pa­reiš­ki­mo, kad Lie­tu­va at­si­ski­ria nuo Ru­si­jos im­pe­ri­jos ir pri­si­jun­gia prie Vo­kie­ti­jos.
Toks lie­tu­vių va­lios pa­reiš­ki­mas tu­rė­jo tap­ti kor­ta gruo­džio 17 d. Lie­tu­vos Bras­to­je pra­si­dė­ju­sio­se tai­kos da­ry­bo­se su Ru­si­ja.
J. Vi­lei­šis pa­si­sa­kė ir bal­sa­vo tik už tą re­zo­liu­ci­jos pro­jek­to da­lį, ku­rio­je kal­ba­ma apie vals­ty­bės ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mą.
Vis dėl­to, Ta­ry­bos dau­gu­mai pri­ta­rus, į Kau­ne su­reng­tą su­si­ti­ki­mą bu­vo nu­vež­tas re­zo­liu­ci­jos pro­jek­tas, ku­ria­me kal­ba­ma ir apie am­ži­nus ry­šius su Vo­kie­ti­ja. Oku­pan­tų ne­ten­ki­no ir to­kia for­mu­luo­tė – su­grį­žę į Vil­nių, Ta­ry­bos na­riai par­si­ve­žė oku­pa­ci­nės val­džios pa­reng­tą do­ku­men­tą, ku­ria­me apie jo­kią ne­prik­lau­so­my­bę ap­skri­tai neuž­si­me­na­ma.
Ma­ža to, vo­kie­čiai rei­ka­la­vo, kad šis do­ku­men­tas Ta­ry­bo­je bū­tų priim­tas ne­del­siant ir vien­bal­siai.
J. Vi­lei­šis ga­na griež­tai pa­si­sa­kė prieš tą pa­siū­ly­mą ir net su­lau­kė ki­tų na­rių gra­si­ni­mų, kad bus iš­mes­tas iš Lie­tu­vos Ta­ry­bos.
J. Vi­lei­šis bu­vo vie­nin­te­lis Ta­ry­bos na­rys, gruo­džio 11-osios po­sė­dy­je bal­sa­vęs prieš šią re­zo­liu­ci­ją. Nuo pat jos priė­mi­mo bū­si­mas sig­na­ta­ras da­rė vis­ką, kad gruo­džio 11-osios nu­ta­ri­mas bū­tų pa­nai­kin­tas.
1918 m. sau­sio 7–8 d. vy­ku­sia­me Lie­tu­vos Ta­ry­bos po­sė­dy­je J. Vi­lei­šis, drau­ge su Ste­po­nu Kai­riu, pa­siū­lė skelb­ti ne­prik­lau­so­my­bę re­mian­tis 1917 m. gruo­džio
8 d. priim­tu nu­ta­ri­mu, pa­pil­džius jį nuo­sta­ta, kad Lie­tu­vos ry­šius su ki­to­mis ša­li­mis nu­sta­tys Stei­gia­ma­sis Sei­mas. Po­sė­džiui pir­mi­nin­kau­jan­tis An­ta­nas Sme­to­na apie tai ne­no­rė­jo nė gir­dė­ti. Vis dėl­to dvy­li­kai Ta­ry­bos na­rių bal­sa­vus už, nu­ta­ri­mas su J. Vi­lei­šio pa­siū­ly­ta for­mu­luo­te bu­vo priim­tas.
J. Vi­lei­šis į komp­ro­mi­sus nė­jo
Aist­ros ir to­liau ne­ri­mo. Nau­jos dis­ku­si­jos įsi­plies­kė sau­sio 26 d., Lie­tu­vos Ta­ry­bai svars­tant, kaip apie pa­skelb­tą ne­prik­lau­so­my­bę ofi­cia­liai pra­neš­ti ir Ru­si­jai, ir Vo­kie­ti­jai. A. Sme­to­na ir Jur­gis Šau­lys pa­siū­lė priim­ti dvi re­zo­liu­ci­jas. Ru­si­jai skir­ta­me pra­ne­ši­me siū­ly­ta pa­reikš­ti, kad „nuo šios die­nos Lie­tu­va yra išė­ju­si iš Ru­si­jos vals­ty­bės są­sta­to ir lai­ko sa­ve ne­prik­lau­so­ma vals­ty­be“. O pra­ne­ši­me Ber­ly­nui – kad Lie­tu­vos Ta­ry­ba, „sto­ja už tvir­tą ir nuo­la­ti­nį tvir­tą są­jun­gos ry­šį su vo­kie­čių vals­ty­be“.
J. Vi­lei­šis su pa­sta­rą­ja for­mu­luo­te ka­te­go­riš­kai ne­su­ti­ko ir drau­ge su S. Kai­riu, M. Bir­žiš­ka, Sta­nis­lo­vu Na­ru­ta­vi­čiu­mi ir Alek­sand­ru Stul­gins­kiu bal­sa­vo prieš. Dar trims Ta­ry­bos na­riams su­si­lai­kius, do­ku­men­tai bu­vo priim­ti 12 bal­sų dau­gu­ma.
Ta­da J. Vi­lei­šis ir trys prieš re­zo­liu­ci­ją bal­sa­vę jo bend­ra­min­čiai pa­si­trau­kė iš Ta­ry­bos. Sau­sio 28 d. Lie­tu­vos Ta­ry­bai įteik­ta­me pa­reiš­ki­me J. Vi­lei­šis sa­vo pa­si­trau­ki­mo mo­ty­vus aiš­ki­no tuo, kad sau­sio 26-osios nu­ta­ri­mas pra­si­len­kia su Lie­tu­vos Ta­ry­bos kom­pe­ten­ci­ja ir sa­vo tu­ri­niu griež­tai įžei­džia mū­sų tau­tos va­lią ir jos su­ve­re­ni­te­tą.
Pa­sit­rau­ki­mas iš Ta­ry­bos bu­vo ri­zi­kin­gas žings­nis, ta­čiau ri­zi­ka pa­si­tei­si­no. Va­sa­rio 15 d., iš­si­rei­ka­la­vę, kad iš Ta­ry­bos pre­zi­diu­mo bent lai­ki­nai pa­si­trauks vo­kie­čiams nuo­lai­džiau­jan­tis A. Sme­to­na ir kad Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­te ne­be­liks nė užuo­mi­nos apie są­jun­gą su Vo­kie­ti­ja,
J. Vi­lei­šis su ke­tu­riais bend­ra­min­čiais ofi­cia­liai pa­reiš­kė grįž­tą į Ta­ry­bą.
Va­sa­rio 16-osios po­pie­tę Lie­tu­vos Ta­ry­bos na­riai priė­mė to­kį Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­tą, už ku­rį J. Vi­lei­šis ko­vo­jo nuo pat gruo­džio 11 d.
Sig­na­ta­ro gy­ve­ni­mą pa­kir­to iš­gy­ve­ni­mai
Nep­rik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je J. Vi­lei­šis ėjo vi­daus rei­ka­lų mi­nist­ro pa­rei­gas My­ko­lo Sle­že­vi­čiaus su­da­ry­ta­me Ant­ra­ja­me mi­nist­rų ka­bi­ne­te, o to pa­ties prem­je­ro va­do­vau­ja­mo­je Ket­vir­to­jo­je Vy­riau­sy­bė­je jam bu­vo pa­ti­kė­tas fi­nan­sų mi­nist­ro po­rtfe­lis.
At­sis­ta­ty­di­nus Vy­riau­sy­bei, J. Vi­lei­šis iš­vy­ko į JAV. Kaip pir­ma­sis Lie­tu­vos at­sto­vas šio­je vals­ty­bė­je, jis ke­lia­vo po ša­lį, rink­da­mas Ame­ri­kos lie­tu­vių pa­ra­mą Lie­tu­vai.
Su­kū­ręs pir­mą­ją neo­fi­cia­lią Lie­tu­vos at­sto­vy­bę JAV, sig­na­ta­ras ne­su­lau­kė Lie­tu­vos pri­pa­ži­ni­mo de ju­re. Tai įvy­ko tik 1922 m. lie­pos 28 d., praė­jus me­tams nuo to lai­ko, kai bu­vęs pa­siun­ti­nys ap­si­gy­ve­no Kau­ne.
Su Kau­nu su­si­jęs be­ne ryš­kiau­sias ir il­giau­siai tru­kęs
J. Vi­lei­šio gy­ve­ni­mo ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je tarps­nis. 1921 m. spa­lio 21 d. mies­to Ta­ry­ba iš­rin­ko jį Kau­no bur­mist­ru. Lai­ki­na­jai sos­ti­nei
J. Vi­lei­šis ati­da­vė de­šimt sa­vo gy­ve­ni­mo me­tų.
1940 m. so­vie­tams oku­pa­vus Lie­tu­vą, J. Vi­lei­šis su šei­ma tik per plau­ką iš­ven­gė rep­re­si­jų – šei­mos na­rių pa­var­dės bu­vo NKVD pa­reng­ta­me tre­mia­mų­jų į Si­bi­rą są­ra­še. Trė­mi­mas bu­vo nu­ma­ty­tas 1941-ųjų bir­že­lio
29 d., bet tam su­truk­dė ka­ras.
Skau­dūs iš­gy­ve­ni­mai ga­lu­ti­nai pa­kir­to J. Vi­lei­šio svei­ka­tą. 1942 m. lie­pos 1 d. jis mi­rė, taip ir neat­si­ga­vęs po in­sul­to. Sig­na­ta­ras bu­vo pa­lai­do­tas vy­riau­sio­jo bro­lio Pet­ro pa­sta­ty­ta­me Vi­lei­šių šei­mos pan­teo­ne Vil­niaus Ra­sų ka­pi­nė­se. Taip bai­gė­si vie­no iš­ki­liau­sių to me­to lie­tu­vių ke­lias.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt