Angle down Atgal

Jiezne gilias folkloro tradicijas puoselėja ir suaugusieji, ir vaikai

Etninė kultūra – tai ypač svarbi kiekvienos tautos kultūros dalis, atspindinti valstybės tautinį savitumą. Lietuvoje ši kultūros šaka – tai tikras lobynas, pripildytas iš kartos į kartą perduodamų šimtamečių tradicijų ir papročių. Tiesa, visame pasaulyje spartėjant gyvenimo ritmui, skatinančiam greitą vartojimą, susidomėjimas nematerialiu lietuvišku paveldu po truputį mažėja, todėl jo likimas yra dabartinių vaikų rankose.

Kultūrologai pastebi, jog senosios lietuviškos tradicijos bene labiausiai puoselėjamos kaimiškose vietovėse. Etninė kultūra gyvuoja ir Jiezne, kur dainuojama bei sakytinė tautosaka skamba ne tik iš suaugusiųjų, bet ir iš vaikų lūpų. Apie tai, kas yra folklorinis dainavimas ir kaip jis puoselėjamas Jiezno krašte, pasakoja Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Dalia Vertinskienė, paskatinusi ir naujo vaikų folkloro ansamblio „Jieznelė“ (vadovė Ingrida Valentienė) įkūrimą.
– Direktore, papasakokite, kada įkurtas vaikų folkloro kolektyvas „Jieznelė“ ir kokia buvo pati pradžia?
– Vaikų folkloro ansamblis susikūrė 2015 metais. Tai – atskilusi skiltelė nuo 2008 metais Jiezno kultūros ir laisvalaikio centre pradėjusio veikti mišraus folkloro ansamblio „Jieznelė“. Dar prieš tampant Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro direktore, vadovavau vaikų folkloro kolektyvui „Avižėlė”, kuris buvo respublikinių švenčių dalyvis, jam buvo suteikta II meninės veiklos kategorija, todėl labai norėjau ir skatinau vadovę Ingridą Valentienę burti vaikų kolektyvą.
Vadovė Ingrida nuo mažens mėgo dainuoti kartu su mama, broliais bei seserimi. Vėliau, pradėjusi dirbti kultūros srityje, pradėjo domėtis folkloru. Iš senosios Jiezno krašto dainininkės a. a. Genės Juozapavičienės išmoko daug liaudies dainų. Visus savo vaikus taip pat pratino prie liaudies dainų, todėl nenuostabu, kad visi keturi buvo ar yra ansamblio dalyviai. Nepaisant to, jog vyriausioji dukra Ieva jau ir pati yra sukūrusi šeimą bei turi savo vaikučių, dažnai sugrįžta padainuoti kartu su mama, su kuria gieda ir senąsias laidotuvių giesmes. Jiezne organizuojame folklorą atliekančių ir skleidžiančių šeimų festivalius. Juose visada dainuoja Ingrida su keturiais savo vaikais. Žiūrėdami į juos, žiūrime į Lietuvą, matome jos ateitį… Todėl nenuostabu, jog vadovei puikiai pavyko suburti ir vaikų folkloro kolektyvą „Jieznelė“ – aplink ją mielai sukasi vaikai, mokosi dainų, šokių, lietuviškų papročių.
– O kaip gimė „Jieznelės“ vardas?
– Apie kolektyvo pavadinimą ilgai nesvarstėme. Juk „Jieznelės“ vardas labai gražus – tai upelio, įtekančio į Jiezno ežerą, pavadinimas.
– Kokio amžiaus vaikai dalyvauja „Jieznelės“ veikloje, kiek šiuo metu turite narių?
– Šiuo metu į kolektyvo veiklą įsitraukę 16 narių nuo 6 iki 18 metų.
– Kokiuose pasirodymuose dalyvauja ansamblis?
– Kiekvienais metais kolektyvas rengia naujas programas: „Vyturio giesmė“, „Birželis – vasaros pradžia“, „Skambi jieznietiška tarmė“. Jas pristato įvairiuose Lietuvos kaimuose ir miesteliuose, muziejuose, kultūros centruose, respublikiniuose, regioniniuose, rajoniniuose renginiuose. 2018 metais ansamblis dalyvavo respublikinėje Dainų šventėje, kiekvienais metais dalyvauja tarptautiniame festivalyje „Baltų raštai“, Prienų rajone vykstančiame respublikiniame festivalyje „Tėvelio dvarely “. Šiais metais „Jieznelė“ ruošia Lietuvos moksleivių dainų šventės programą ir tikisi praeiti atranką.
Na, o vienas iš didžiausių kolektyvo pasiekimų – 2018 m. kolektyvui už koncertinę meninę veiklą suteikta I meninės veiklos kategorija.
– Kaip manote, kokią vietą šiuolaikinio žmogaus gyvenime užima tradicinė kultūra, ir kiek ji svarbi turėtų būti?
– Etninė kultūra yra visa tai, kas mus supa ir kas yra mumyse. Tai yra ir tradiciniai amatai, liaudies dainos ir šokiai, taip pat žaidimai, tautosaka, kulinarinis paveldas, tautodailė, ornamentika, simbolika, liaudies medicina, etnoastronomija ir t. t. Etnine kultūra laikomos tokios tradicinės šventės kaip Kūčios, Kalėdos, Užgavėnės bei kitos kalendorinės šventės, krikštynų, vestuvių, laidotuvių papročiai, kitos bendravimo tradicijos. Architektūra ir interjeras, išskirtinis ir mūsų kraštovaizdis bei darželiai kaimuose prie trobų, juose augančios gėlės – taip pat yra ryškios etninės kultūros raiškos formos.
Tačiau etninė kultūra yra ir mūsų pasaulio supratimas, tarpusavio santykiai: kaip anūkai bendrauja su senoliais, vaikai su tėvais, broliai su seserimis, kaip bendraujame su kaimynais ir t. t. Trumpai tariant, etninė kultūra yra tai, kas suteikia galimybę vienoms tautoms išsiskirti iš kitų.
– O kuo mums, lietuviams, svarbus folkloras?
– Folkloro lobiai neišsiamiami. Jie – turtas visiems šiuolaikiniams menams: dailei, muzikai, šokiui, teatrui. Ne veltui pasakyta, kad folkloras – gydantis pasaulis, kuriame yra taip gražu, kad norisi su kitais pasidalyti. O gražu yra viskas: ir tautiniai drabužiai, kuriuos vaikai mielai dėvi, ir liaudiškas šokis, kurį linksmai šoka, ir savo krašto daina, kurią jie mielai dainuoja.
– Ką jauniesiems dainorėliams reiškia žodinė lietuviška tradicija?
– Dalyvaudami folkloro ansamblyje, vaikai mielai pasakoja įvairias senovėje nutikusias istorijas. Jos būna apie gamtą, gyvūnus, žmones. Tai vaikams ir yra įdomu. Visai kaip istorijos apie madą ar šiuolaikines technologijas. Juk tradicija kuria ateitį.
– Ne paslaptis, jog populiarioji kultūra į žmonių gyvenimus atneša greito vartojimo, blizgesio madą, kaip ji veikia vaikų/jaunimo požiūrį į folklorinį dainavimą?
– Naujųjų technologijų ir komercijos amžiuje visi tapome vartotojais, skubame atrasti, patirti, nesusimąstydami, kad prarandame daugiau – savastį, išskirtinumą. Kalbant apie folklorą, vis norisi pacituoti Džefersoną. Juk žmogus „…dažnai apkeliauja visą pasaulį ieškodamas to, ko reikia, ir sugrįžta namo tam, kad tai surastų“.
– Kaip pritraukiate vaikus rinktis būtent folklorinį dainavimą, o ne kokią nors kitą populiaresnę sritį?
– Dalyviai turi mėgti vadovą, o Ingrida yra rami ir miela moteris. Ją mėgsta ir suaugusieji, ir vaikai. Kalbant apie dainavimą, noriu pasakyti, kad vaikai, žinoma, mėgsta šiuolaikinę, pop muziką, bet jiems graži ir senoji liaudies daina. Smagu žiūrėti, kaip jie traukia unikalią savo krašto dainą, užrašytą tautosakos rinkėjo, kraštiečio kun. Pr. Bieliausko, „Ten už upės už kranto“. Jie moka daug senųjų lietuviškų dainų, taip pat dainuoja ir partizanų, krašto savanorių dainas.
Svarbi kolektyvo veiklos sritis – Jiezno krašto dainų, melodijų užrašymas iš senųjų pateikėjų. Jau yra sukaupta gausi medžiaga apie Jiezno kraštą. Savo programose „Jieznelė“ naudojasi šiuo palikimu ir skleidžia savo krašto tradicinę kultūrą.
– Kuo folkloras gali būti įdomus jaunimui?
– Visiems folkloras ir negali būti įdomus, to ir nereikia. Bet tikrai yra jaunimo, kuris domisi folkloru, jį atlieka, skleidžia, pritaiko netgi savo šiuolaikiniame versle.
– Modernioji kultūra vienaip ar kitaip įsipina ir į tradicinę kultūrą, kuria naujas jos formas: ar Lietuvoje jau galima pastebėti panašių reiškinių? Ką apskritai apie tai manote?
– Gal pasakyčiau iš kitos pusės: tradicinė kultūra įsipina į moderniąją kultūrą. Ir tai labai pagirtina, gražu, patrauklu jaunimui. Tokiu būdu saugomi tradicinės kultūros ženklai, simboliai, melodijos, dainos ir visa kita.
– Kaip manote, kokia folklorinio dainavimo ateitis Lietuvoje?
– Kol turime savo žemę, kalbą, dainas, tai jas ir dainuosime. Visuomet atsiras mokytojų ir mokinių, norinčių tai tęsti. Nesinori prisileisti minties, kad prarasime savastį, tapsime beveidžiai, vienodi.

Kuo šiuolaikinį jaunimą žavi etninė kultūra ir folklorinis dainavimas, klausėme ir „Jieznelės“ ansamblio dalyvių

„Jieznelės“ narė keturiolikmetė Toma Tamulynaitė tvirtina, jog etninė kultūra ir folklorinis dainavimas yra vertybė bei gyvenimo būdas. „Folklorą pasirinkau, nes tai – labai graži tradicija, kuri jau daug metų perduodama iš kartos į kartą. Folkloras man asmeniškai yra labai įdomus, nes dainos ir šokiai visiškai neprilygsta šiuolaikiniams, o labiausiai mane žavi stiprus ryšys tarp dainuojančių ir šokančių žmonių – atrodo lyg visi yra savi ir viskas yra sava“, – pasakoja Toma.
Skaistė Bieliauskaitė mano, jog folklorinis dainavimas ir visa etninė kultūra suteikia galimybę prisiminti ir pajausti tai, kas buvo svarbu mūsų seneliams ar proseneliams, kokios dainos ar šokiai buvo atliekami vienu ar kitu istoriniu laikotarpiu. „Pradinėse klasėse pabandžiau folklorinį dainavimą iš smalsumo ir taip juo susižavėjau, o labiausiai folkloriniame dainavime mane žavi tai, jog istorinė atmintis įprasminta liaudies dainose, šokiuose“, – teigia penkiolikmetė Skaistė.
Kaip ir kitos kolegės, vienuolikmetė Ieva Kimbirauskaitė taip pat domisi viskuo, kas vyko senovėje. „Man yra įdomus visas senovės gyvenimas: kuo naudojosi žmonės, kaip leisdavo laisvalaikį, patinka gražūs tautiniai kostiumai, kurie irgi turi savo prasmę.
Prisijungti prie folkloro man pasiūlė mūsų vadovė, nes jau anksčiau lankiau būrelį, kuriame dainuodavome etnografines dainas. Šiame etnografiniame būrelyje dalyvauju apie 3–4 metus. Turime labai gerą vadovę. Ji mus tikrai gerai parengia, tad į koncertus visuomet važiuojame puikiai pasiruošę. Šiuo metu ruošiamės moksleivių dainų šventei, į kurią įdedame daug pastangų, kad rezultatas būtų kuo geresnis. Turime ir naujus be galo gražius tautinius kostiumus.
Pats folkloras mane žavi dėl dainų grožio ir jose esančių prasmingų eilučių Manau, jog turime išsaugoti folkloro tradicijas, tad siūlau kiekvienam įsitraukti į tokius užsiėmimus, veiklą“, – mintimis dalijasi vienuolikmetė Ieva.
Rimantė Jančauskaitė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite