Bet nuo pradžių… 2009 -aisiais Birštono merė Nijolė Dirginčienė, pasikvietusi Kultūros centro choreografę Virginiją Bankauskienę, prakalbo apie tai, kad Neringa, Druskininkai, Palanga, Kaišiadorys, net Balbieriškis turi vyresniųjų tautinių šokių kolektyvus, o Birštonas – ne.
Ilgai nelaukusi Virginija pradėjo ieškoti šokėjų. Pirmieji atsiliepė Jurgita, Žydrūnas, Daiva, Alvydas, Vytautas… viso keturios poros. Pirmasis pasirodymas vyko Balbieriškyje ir šoko tuomet birštoniškiai Prienų choreografo Raimundo Markūno sukurtą šokį „Folklorinės siuitos“…
Šiandien kolektyve – devynios poros. Beveik visos – senbuvės, visose, išskyrus vieną, šoka žmona su vyru. Tai Danutė ir Gintas Adamoniai bei jų marti Laura ir sūnus Irmantas, Alvydas ir Virginija Urbanavičiai, Danguolė ir Vytas Kederiai, Ramutė ir Gintas Pačėsos, Edita ir Giedrius Baranauskai, Laima ir Nerijus Valiai ir kiti. Pedagogai, medikai, verslininkai, valdininkai, tarnautojai… Birštoniečiai, prieniečiai, kalniečiai (taip šokėjai vadina Birštono vienkiemio gyventojus).
Vyriausiajam – 52-eji, jauniausiajam – per trisdešimt. Repetuoja dukart per savaitę, moka įvairių šokių, daug koncertuoja ir namuose, ir svetur. Daugiausia – Lietuvoje, kartą buvo Lenkijoje, Slovakijoje, du kartus dalyvavo Respublikinėje dainų šventėje. Važiuoja visur, kas kviečia, kviečiasi ir patys. Kasmet rengia tradicinį šokių festivalį „Jievaro tiltas“. Jis vyks ir šį šeštadienį, kartu pažymės ir kolektyvo dešimties metų sukaktį. Suvažiuos daug svečių, kviesti ir buvę šokėjai…
– Labai smagu dirbti, esame kaip šeima… Kartu ir džiaugsme, ir skausme… Visi draugiški, kūrybingi… Per šį laikotarpį gal tik aštuoni žmonės ir tai dėl objektyvių priežasčių pasikeitė. Šoko ar šoka ir jų vaikai, – džiaugėsi šiemet jau ketvirtą dešimtį Birštono kultūros centre choreografe dirbanti Virginija.
Užkalbinau ir keletą šokėjų. Ypač emocingai kalbėjo pedagogė, vaikų darželio auklėtoja Danutė Adamonienė:
– Tąkart Birštone per Motinos dieną pirmąkart pamačiau koncertuojantį „Jovarą“. Šoko tik keturios poros. Visiems taip patiko, kad plojo atsistoję. Panorau šokti ir aš. Paskambinau, priėmė, prikalbinau ir vyrą. Šokame jau dešimtus metus. Į repeticijas einame kaip į šventę. Kolektyvas nuostabus, esame kaip branduolys! Pagerėjo savijauta, laikysena, sveikata, širdis džiūgauja, daug gerų emocijų… Prikalbinau ir sūnų su marčia. Jie taip pat džiaugiasi. Puiku, kad yra toks kolektyvas ir kad dar ilgai galėčiau jame šokti… Vadovei labai dėkingi už kantrumą, pakantumą. Dėkingi ir maestro Donatui Aidukui…
Juozą Šiugždinį į „Jievarą“ atvedė žmona Loreta. Ilgai šnekint nereikėjo – jam šokti visuomet patiko, mokykloje šokių būrelį lankė.
– Čia patinka viskas, ypač kolektyvas. Smagu bendrauti, smagu šokti, judėti,- sakė Prienų rajono savivaldybės administracijoje dirbantis J. Šiugždinis.
Birštono gimnazijos direktorių A. Urbanavičių su žmona pakvietė vadovė. Apsidžiaugė, ypač Alvydas, nes studentaudamas šoko „Šviesos“ ansamblyje ir jautė nostalgiją.
– Šokame nuo pat pradžių. Labiausiai traukia žmonės. Jie fantastiški! Skirtingų profesijų, patirčių, mąstymo. Dalijamės džiaugsmais, nutikimais, patirtimi…Ta bendrystė – pati brangiausia. Bendraujame ir šeimomis, kartu keliaujame…Šoka ir mūsų vaikai. Nepakartojami įspūdžiai iš Dainų švenčių, tomis dienomis mūsų namai pilni tautinių drabužių – tvirtino Urbanavičiai.
Onutė Valkauskienė