REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Sveikata2020 m. Vasario 22 d. 14:34

„Jie ne­pa­si­ti­ki tėvais ar ki­tais suau­gu­siai­siais“

Šiauliai

Irina Polonina nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt


118779

Kai jau­nuo­liai pra­de­da var­to­ti al­ko­holį ar nar­ko­tikų, tai sig­na­las, kad rei­kia pa­gal­bos, jų at­si­sa­kant, bei per­gal­vo­ti ver­ty­bes. Vie­nas iš pa­gal­bos būdų – Anks­ty­vo­sios in­ter­ven­ci­jos pro­gra­ma, apie ku­rią pri­va­lo ži­no­ti vi­si tėvai.

Tėvų pavyzdys – vaikų stiprybės pagrindas

Šiaulių miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro Visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus specialistė Renata Jadlauskienė sako, kad Ankstyvosios intervencijos programa skirta 14–21 metų jaunimui, kurie eksperimentuoja ar nereguliariai vartoja psichoaktyviųjų medžiagų (išskyrus tabaką), bet dar nėra nuo jų priklausomi.

Pasiteiravus, kas skatina vaikus griebtis alkoholio bei narkotikų, specialistė sako, kad į biurą pagalbos atvykusių vaikų gyvenimas įvairus: jų tėvai nuolat užsiėmę, daug dirba, o po darbų atsipalaiduoja, vartodami alkoholį. Matydami tėvų pavyzdį, vaikai tai įvardija kaip išgėrimą tik per šventes, bet iš tolimesnių pokalbių paaiškėja, kad tos šventės tęsiasi kiekvieną savaitgalį.

Yra šeimų, kurių namuose nesilaikoma jokių tradicijų, nešvenčiamos Kalėdos bei kitos tradicija tapusios šventės, nesėdama prie Kūčių stalo. Nemaža dalis tėvų dirba užsienyje, o vaikus augina seneliai ar tetos, kurie dažnai neranda bendros kalbos su jiems paliktais globoti giminaičiais.

Dalis jaunimo gyvena nepilnose šeimose, tad stokoja tėvų, ypač motinos, meilės. Ugdymo įstaigose tokie vaikai taip pat maištauja, į patiriamą puolimą ar patyčias atsakydami tuo pačiu netinkamu elgesiu.

Po pamokų jie neskuba namo, nes niekas ten jų nelaukia. Tad vaikštinėja gatvėmis ir čia sutinka likimo draugų, su kuriais prasimano, kaip praleisti laisvalaikį – gurkšnoja alkoholį, išbando psichoaktyviųjų medžiagų, kurių kaskart vis lengviau gauti. Būna atvejų, kai vyresni į savo būrį įtraukia jaunesnius, pasiūlę jiems užtraukti dūmo. Vaikai prisimena, kad malonumo tąkart jie nepatyrė. Priešingai, buvo bloga, apsivėmė, vėliau jautė kaltę.

Paradoksas, tačiau per prievartą psichoaktyviųjų medžiagų paragavę vaikai neretai patys pradeda jų vartoti. Taip ir sukasi viskas ratu, kurį pristabdyti galėtų tėvai, radę laiko ir noro pastebėti, pabendrauti, paklausti, kuo jų vaikai užsiima, koks jų laisvalaikis.

ep-14.jpg

Įpareigojimas dalyvauti – galimybė gauti reikiamą pagalbą

Anot R. Jadlauskienės, pirmą kartą pravėrę duris, vaikai būna nedrąsūs, tad nedaugžodžiauja. Kol neįgyja pasitikėjimo, niekada nesako, kaip yra iš tiesų. Apsiriboja vienu sakiniu: „Pagavo pirmą kartą išgėrusį ir liepė čia ateiti.“

Išties retai kada jaunų žmonių dalyvavimas Ankstyvosios intervencijos programoje būna savanoriškas. Specialistė mena vienintelį atvejį, kai dvi mergaitės į Visuomenės sveikatos biurą užsuko vedamos smalsumo, o pagalbos ne tik sau, bet ir draugui ieškojo niekieno neverčiamos.

Kai susirenka 6–12 jaunuolių grupė, kurių patirtys panašios, prasideda praktiniai užsiėmimai. „Nusistatome taisykles: nevėluoti, neįžeidinėti vieniems kitų ir pan.“ – pasakoja specialistė ir pasidžiaugia, kad negailestingoje realybėje taisyklių nesilaikantys vaikai čia jų griežtai laikosi ir tai daryti skatina kitus. Beje, programos baigimo pažymėjimus dalyviai turi pateikti toms institucijoms, kurios juos čia atsiuntė.

Užsiėmimų metu pajutę nemoralizuojantį, negąsdinantį bei nesmerkiantį požiūrį, vaikai tampa kalbesni ir atviresni, tad vėliau paaiškėja, kad dažnas šalia alkoholio vartoja ir psichoaktyviųjų medžiagų.

„Jie nepasitiki tėvais ar kitais suaugusiaisiais. Gerai, jeigu turi brolį ar seserį, su kuriais gali pabendrauti, – sako specialistė. – Tačiau vyresnėliai artimieji neretai jau būna išbandę psichoaktyviųjų medžiagų ir yra nuo jų priklausomi, tad palaiko vieni kitus, skatina nesekti jų pavyzdžiu.“

Užsiėmimų metu jauni žmonės dalijasi savo patirtimi, kuri, pavartojus tą pačią psichoaktyviąją medžiagą, būna skirtinga. Bendra dalyvių išvada – psichoaktyviosios medžiagos būna su priemaišomis, kurios kelia grėsmę ne tik sveikatai, bet ir žmogaus gyvybei.

Diskusijų metu jie siūlo vieni kitiems variantų, kuo būtų galima pakeisti šį žalingą įprotį, svarsto, kas turėtų nutikti, kad neberūkytų kanapių, dalydamiesi savo patirtimi, netgi nevengia konflikto, kad apgintų savo nuomonę.

„Jie jaučiasi saugiai, nes žino, kad mokykloje niekas nesužinos, jog jie čia lankosi. Mes neklausiame, nei kur jie gyvena, nei kur mokosi. Dalyvavimas programoje yra nemokamas ir konfidencialus. Mūsų tikslas – padėti patiems rasti motyvaciją keisti esamą situaciją, o ne moralizuoti ar gąsdinti“, – sako specialistė, pabrėždama, kad programa siekiama ne ieškoti kaltų, o kalbėtis tomis temomis, kurios aktualios jaunimui. Juk tai, kas draudžiama, paaugliams labai įdomu.

Svarbu būti išklausytiems bei suprastiems

Į užsiėmimus ateina ne tik berniukų, netrūksta čia ir mergaičių, tik jos būna tylesnės, mažiau kalba. Tačiau ir vieni, ir kiti norėtų lankytis čia dažniau, nei reikia, ypač kai atranda savyje motyvacijos, noro keisti elgesį.

„Tokį žmogų reikia ir toliau palaikyti, reikia laiko, kad norai ne išblėstų, o būtų įgyvendinti“, – sako specialistė. Paskutinėje jaunuolių grupėje, baigę programą, du jos dalyviai užsirašė į sporto klubą. Specialistė džiaugiasi, kad jie suprato, jog laisvalaikį galima leisti ir kitaip, nekenkiant savo sveikatai, o neretai ir gyvybei.

Nereikia galvoti, kad tik specialistai gali išspręsti šią problemą. Juolab per dešimtį valandų, kurios apima pradinį ir baigiamąjį pokalbius, likusios aštuonios valandos skirtos praktiniams užsiėmimams grupėje, siekiant parodyti psichoaktyviųjų medžiagų žalą ir paskatinant juos pačius priimti sprendimą – jų atsisakyti.

Būtina artimųjų, o ypač tėvų, pagalba. Tėvų reakcija būna įvairi. Vieni gina savo vaiką, tikindami specialistus, kuo ir patys vargu ar tiki – jų vaikas nevartoja nei alkoholio, nei narkotikų. Kiti jau patį pirmą apsilankymą prašo pagalbos savo vaikui. Treti pripažįsta, kad vaikai jų neklauso.

„Iš tiesų – ko vaikai nepasako savo tėvams, pasako mums“, – sako specialistė, pridurdama, kad vaikai stebisi, pamatę, kad, bendraudamos su jais, moterys šypsosi. Atrodytų, smulkmena, tačiau jos, matyt, pasigendama namuose, ugdymo įstaigose, visur ten, kur tarpsta jaunų žmonių kasdienybė.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA