Angle down Atgal

Jei vyras „brokuotas“ – jį pakeisti?

Monika, pasipuošusi dailia raudona suknele, pasidažiusi lūpas, susigarbanojusi savo ilgus juodus plaukus, paskutinį kartą užmeta akį į veidrodį ir jau ketina griebti delninukę bei žengti pro duris. Tačiau suskamba telefonas, o kitame ragelio gale vyriškas balsas klausia: „Tai tikrai išeini į miestą? Vėl nori susipykti?“ Puiki nuotaika išsisklaido lyg dūmai. Monika suirzusi baigia pokalbį ir neria pro duris – šiandien ji vakaros su draugėmis, o santykius su paranojiku vaikinu aiškinsis rytoj…

Paranojos, paranojos

Smagus mergaitiškas vakaras restorane Monikai apkarto – ramybės nedavė dirbančio vaikino skambutis. Kaip jis gali taip kontroliuoti jos veiksmus, nors pavydui pagrindo nerasi nė su žiburiu? Kelios valandos smagaus juoko prablaškė niūrias mintis, bet, grįžusi namo, ji nebeištveria. Įsijungia kompiuterį ir apsilanko mergaitiškų pokalbių grupėje. Niekada nemanė, kad pati prašys pagalbos, tačiau…

„Labas, mergaitės. Kaip kovojate su nenormaliu vyro pavydu ir paranoja? Jis yra sugadintas po praeitų santykių, kai jo mergina visur lakstė, o galiausiai jį išdavė. Dabar jis manimi nepasitiki, nors tam nėra pagrindo. Tarkim, noriu išeiti su draugėmis į miestą, o jis sako: prašau, neik, lik namuose – pyksimės, jei išeisi. Bandau jį suprasti, bet taip kontroliuoti kiekvieną žingsnį… Nesinori man būti paukšteliu, uždarytu narvelyje.

Aš manau, kad ta merga jį taip iškankino, kad jis dabar netgi nenori, kad žiūrėčiau į žmones, nes mano, jog dairausi į kitus vaikinus. Esame kartu 9 mėnesius ir jau reikia pyktis dėl tokių dalykų, kad jis įsivaizduoja tai, ko net nėra. Pradeda atsibosti jo paranojos, bet iš karto skirtis irgi nesinori. Galbūt aš galiu kažkuo jam padėti? Bet namie tarp keturių sienų sėdėti irgi nesiruošiu – man 23 metai. Norisi kažkaip ir prasiblaškyti, su draugėmis po kokteilį išgerti, o jis apie tai negali nė pagalvoti. Kad čia nenormalus pavydas – nepripažįsta. Sako, kad mane saugo. Bet kuo trumpesnė grandinė – tuo didesnis noras nuo jos išsilaisvinti. Ar blogai mąstau?“ – širdį išlieja Monika.

„Bėk kuo toliau“

„Užuojauta dėl tokio“, „Nebus gyvenimo“, „Bėk kuo toliau“, „Taip ir būsite uždaryta auksiniam narvely“, „Kol jauna, į tokį net nežiūrėk“, „Toliau bus tik blogiau, tad bėkit nuo tokio net neatsigręždama“ – iškart ima lietis interneto draugių patarimai. Monika atsidūsta: negi viskas taip blogai?

Ir čia pat įsistebeilija į ekraną, kuriame sužybsi dar vienas komentaras. „Gal buvusi mergina dėl to ir lakstė, kad norėjo supakuoti į narvelį. Oi, bėk kuo toliau! Dabar persekioja, kai to nebeužteks – gausi per veiduką kaip reikiant“, – gąsdina Vitalija. Gerokai švelniau, bet jai pritaria ir Erika: „Saugoti jus reikia ne nuo aplinkinių, o nuo jo.“

Į diskusiją įsijungia Lina. „Ne, tavo vaikino niekas nesugadino. Jei jis sugedo, tai tik pats, nieko kito kaltinti nereikia. Ir bėk, kiek pajėgi, nes tai yra viena iš psichologinio smurto formų. Beje, viena iš žiauriausių“, – nukerta ji. „Jūs nesate ji ir jei jis to nesuvokia, tai nematau ateities“, – antrina Neringa.

Nevalingai sukiodama pirštus, Monika seka naujus komentarus, kurių vis daugėja. Deja, nieko gero jie nežada. Nuėjusi į virtuvę, pasiima pakelį bulvių traškučių, kuriuos buvo nusipirkęs vaikinas, ir, juos kramsnodama, linguoja galvą – turbūt moterys teisios…

Kai turi vyrą ligonį

„Man labai padėjo skyrybos“, – džiaugiasi Ernesta, bet Monikos ši mintis nesužavi. Nusipurčiusi ji skaito toliau – gal atsiras tokių, kurios sulaukė stebuklo? Deja. „Turėjau tokį beveik 8 metus. Niekam nelinkėčiau – trauma visam gyvenimui“, „Bendravau su tokiu. Čia liga ir negydoma, nes visur aplink vaidenasi, kad kažką darai blogai. Laiku pabėgau“, „Čia yra liga. Aš taip kelerius metus vargau, kol tiesiog protas „nebeišnešė“, kaip žmogus gali fantazuoti“ – karčia patirtimi dalijasi likimo draugės.

Monika staiga pajunta, kad ir tie draugo pirkti traškučiai nebeskanūs. Prajuokina tik Laimos komentaras: „Bėk nuo tokio neatsisukdama. Aš gyvenau su paranojiku. Buvo atvejis, kai vieną rytą atsibudo piktas, susiraukęs. Klausiu: kas tau darosi? Atsakymas – sapnavau, kad traukinių stoty palikai mane ir nuėjai su kitu.“

Bet juoką vėl keičia baimė. Tomos patirtis baugina: „Draugavau su tokiu. Jis naktimis namo negrįždavo, su draugais lakstydavo, vėliau sužinojau, kad ir su buvusiąja keliskart mane išdavė. O aš negalėjau nieko. Jei jis paskambins ir manęs namie nebus… Visas drauges praradau per jį. Kai su klasiokais buvau miesto šventėje, jis pas mano tėvus įsiveržė kaip psichas – vos durų nesulaužė. Buvo uždraudęs stoti į kolegiją. Bet įstojau. Jo pasiteisinimas buvo, kad ten susirasiu bernų ir jį paliksiu. Tai aš su tokiu 3 metus „prasitampiau“.“

Regina tokiems vyrams nustato aiškią diagnozę – šizofrenija, o Arminta pasakoja savo išgyvenimus. Monikai jie – lyg scena iš melodramos. „Aš net negalėdavau pažiūrėti kitoj juostoj į automobilį, jei vairuotojas vyras. Pasiūlydavo išlipti ir iškart persėsti. O kai išeidavau su draugėmis, jis pasiųsdavo savo draugus mane sekti ir fotografuoti. Po to tas nuotraukas užsidėdavo ant savo telefono ekrano, kad niekada nepamirštų, kokia aš negera, – visas moteris grupėje nustebina ji ir priduria. – Svarbus faktelis – jam buvo 28 metai.“

„Gaila jaunystės, praleistos kalėjime“

Pradėjusi skaityti dar vieną istoriją, Monika nužvelgia jau kabančią savo raudoną suknelę. Laimei, bent dėl garderobo priekaištų nesulaukia. Ne taip, kaip aprašomoje istorijoje: „Viena mergina negalėdavo nešioti palaidinių su petnešėlėmis, ką jau kalbėti apie iškirptę. Nei suknelių, nei sijonų, nebent būdavo tam kokia nors proga. Net maudydavosi upėje ar ežere su rūbais! Ačiū Dievui, ta mergina atsipeikėjo ir jiedu išsiskyrė.“

Monika nejučia ima svajoti apie smagų vakarą su draugėmis, kai, pasidariusi asmenukę, nusiunčia ją savo mylimajam, o šis tik palinki linksmai pavakaroti. „Kai sutinki vyrą, kuris tavimi pasitiki, tu tiesiog eini, kur nori. Labai gaila jaunystės, praleistos kalėjime“, – svajones paryškina Nijolė. Prisideda ir Arminta: „Kai išsiskyrėme, atrodė, kad kas nors, langą atidaręs, oro leido įkvėpti.“

Šalia atsiranda situaciją bandanti švelninti Rasa, prabylanti apie porų terapiją, atvirą pokalbį su vaikinu. Bet ir ji galiausiai pataria realiai vertinti situaciją.

Buvusioji? Kaltas tik jis!

Monika skaito komentarus ir suneria rankas – ji vis tiek širdyje naiviai tiki, kad kalta buvusioji. Nieko panašaus! Netrukus atskrieję komentarai išsklaido abejones galutinai. „Nemanau, kad ana mergina kalta, manau, būtent jis su savo pavydo priepuoliais prie to ją privedė. Nebūk naivi, tikėdamasi, kad jis pasitaisys“, – rėžia Agnė.

„Ne buvusioji jį tokį padarė, jis jau toks buvo ir nieko jūs nepakeisite. O buvusiajai, jaučiu, tiek įgriso įtarinėjimai, kad ji ir padarė tai, kuo kaltino nuolat“, – įsiterpia Natalija. „Ne buvusi mergina jį sugadino, jis pats turi problemų ir su tuo nei tvarkosi, nei nori tvarkytis – sumetė kaltę ant buvusiosios, ir tiek. Jis nepasitiki savimi ir pilnas baimių, žema savivertė, todėl ir bando kontroliuoti“, – samprotauja Eglė. Dalia tik paantrina: „Tai ne buvusi mergina kalta, o jo žema savivertės kartelė! Jis nepasitiki savimi, galvoja, kad kiti už jį pranašesni, todėl ir serga perdėta paranoja.“

Kelios moterys net ima svarstyti, kad tai problemos, atėjusios iš vaikystės ar dėl santykių su mama, o nuo minčių Monikai jau sukasi galva ir, rodos, tuoj sprogs. Bet nutaria dar palaukti patarimų. „Pasakykite jam: „Aš nesu kalta dėl jos klaidų!“ – iškart, lyg skaitydama mintis, atsiunčia patarimą Jurgita.

Išsirėkti, svarsto Monika, būtų neprošal. Bet ne – užlipti ant nuoskaudų gali būti per daug pavojinga. O jei tikrai, kaip sakė viena moteris, sulauks smūgio?.. Bet netrukus sukrizena – pralinksmina kitas patarimas. „O tu patyliukais susirask jo buvusią merginą ir paklausk, kodėl jie išsiskyrė“, – siūlo Vilma.

Kančia ar pagarba – ką rinktis?

„Pasakykite jam, kad per anksti ėmėte draugauti, kad jis dar neatsigavęs po savo ankstesnių santykių, nes dabar jūs kenčiate. Pasakykite, kad darysite pauzę, kol jis atsigaus, supras, kad ne visos yra tokios, kaip buvusioji“, – dar vieną patarimą, kurį ji pasiruošusi rimtai apgalvoti, gauna Monika.

„Jei daiktas brokuotas, ji pakeičiame. Tas pats ir su vyrais. Jūsų laikas yra brangiausias, jo nesugrąžinsi, atidavusi turinčiam nepilnavertiškumo jausmą žmogui. Pavydas, visų pirma, yra nepagarba. Gerbkite save ir jus gerbs kiti“, – Linos mintis perskaito Monika ir išjungia kompiuterį.

Susisuka į šiltą antklodę, pažvelgia į kol kas tuščią vaikino vietą kitoje lovos pusėje ir atsidūsta. Kol jis dirba, ji ramiai gali apsvarstyti gautus patarimus ir išklausyti savo širdies balsą. Bet nejučia panyra į miego karalystę. O sapne ji atsiduria traukinių stotyje. Malonus jaunuolis Moniką užkalbina ir jiedu, šiltai šnekučiuodamiesi, patraukia perono link…

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite