Apie. „Įšokę į klampią cukraus masę, nežinome, kaip iš jos išbristi. Tepame gličią masę ant veido, košiame per dantis. Cukrus jau suraižė liežuvį ir imame prakaituoti fluorescenciniais dažais. Bet iš to galime ir pasijuokti. O tai jau geras ženklas“, – rašo Ž. Spūdytė-Žvėrūna.
Angle down Atgal

„Jei mažas miestas gali varžyti kūrybinį potencialą, jo neišlaisvins ir metropolis“

Su grafike Živile Spūdyte-Žvėrūna kalbamės jos namuose. Vakaras ir neryškioje šviesoje aplink mus skleidžiasi atpalaiduojantys muzikos garsai, smilkalų kvapas. Stebiuosi, kad tokioje romioje aplinkoje gimsta ryškios, provokuojančios, kartais net gąsdinančios menininkės iliustracijos. Živilė sako, kad kiekvienas žmogus jos darbus suvokia skirtingai. Taip, kaip suvokia save.

Vakarėlių liūtą pavertė vakarėlių kiaule

– Ar sapnuoji savo iliustracijų herojus? Klausiu, nes man atrodo, kad tokios idėjos gali gimti nebent sapne.

– Esu sapnavusi tik vieną kartą. Nors iš tikrųjų tai buvo ne sapnas, o vaizdinys, aplankęs būsenoje prieš pat miegą. Mačiau moterį, levituojančią kosmose. Kitą rytą bandžiau nupiešti, bet nieko neišėjo – sapne viskas atrodė kur kas geriau (šypsosi).

Man patinka sąmoningai išmąstyti iliustracijų siužetus. Tačiau tai nereiškia, kad iš anksto apskaičiuoju, kiek kiaušinių skraidys iliustracijoje – daug kas gimsta procese. Aš manau, kad fantazija yra lavinama, kad nėra mistinių skraidančių mūzų. Jeigu trūksta įkvėpimo, einu į parodas, renginius, žiūriu filmus. Visa tai gali sukelti įvairių minčių, idėjų – svarbu mokėti sugaudyti vibracijas. Pavyzdžiui, iliustracija, kurioje nupiešta moteris ir iš jos pilvo skrendantys paukščiai, gimė, pažiūrėjus filmą „Šventasis kalnas“.

– Tavo darbuose dažnai vaizduojami žvėrys, turintys rankas, kojas. Kaipgi čia yra: ar žvėrys virsta žmonėmis, ar žmonės žvėrimis?

– Piešiu žmones, virstančius žvėrimis. Pasaulio mitologijose personifikacija – dažnai sutinkamas reiškinys. Perkūnijant personažą į gyvūną, lengviau papasakoti jo istoriją, nes mes ir patys esame linkę tapatinti vieni kitus su gyvūnais. Dažnai sakome: „gudri kaip lapė“, „ištikimas kaip šuo“. Dar įdomiau tai analizuoti šiandieniniame kontekste ir iš to pasijuokti. Pavyzdžiui, visi gerai žino frazę „vakarėlių liūtas“. Šio posakio įkvėpta nupiešiau vakarėlių kiaulę. O iš esmės gyvūnai mumyse tarsi paaštrina turimas savybes.

Hedonizmas. Hedonistai, gyvenantys malonumais, yra pagrindiniai Žvėrūnos iliustracijų herojai.
Hedonizmas. Hedonistai, gyvenantys malonumais, yra pagrindiniai Žvėrūnos iliustracijų herojai.

– Feisbuke publikuotas tavo iliustracijas neretai lydi stiprūs tekstai.

– Tekstus rašau tam, kad galėčiau papildyti vaizdą. Be to, man patinka rašyti. Vienu metu galvojau, kad būsiu arba dailininkė, arba žurnalistė. Rašydavau tekstus mokyklos laikraščiui, o būdama 12 metų, nuėjau į vieną Mažeikių radijo stotį (Ž. Spūdytė gimė ir augo Mažeikiuose, – aut. past.) ir paprašiau priimti mane į darbą. Iš šalies turbūt labai juokingai atrodžiau, nes pareiškiau, kad noriu būti žurnaliste ne užaugusi, o čia ir dabar. Juk kam laukti? (šypsosi)

Man leido pabandyti ir priėmė dirbti. Tuo metu jauni žmonės kūrė laidą „Akseleratorius“, joje turėjau savo rubriką. Mano radijo žurnalistės karjera tęsėsi apie pusę metų, o paskui pasibaigė sezonas ir viskas kažkaip nutrūko.

Juoda – ne gedulo, o gyvybės spalva

– Užsiminei apie paaugliškus ieškojimus. Ar tai, ką darai šiandien, panašu į tai, ką piešei prieš dešimt metų?

– Paauglystės kūryba turbūt labiausiai iškristų iš konteksto. Spalvine prasme tai, ką darau dabar, turbūt būtų galima pavadinti sugrįžimu į vaikystę, nes vaikystėje buvo daug spalvų.

Paauglystė, priešingai – buvo nespalvota. 8 klasėje bėgdavau iš pamokų, juodai rengdavausi. Kartą mane
netgi nuvedė pas psichologę. Pamenu, kaip ji klausė: „Živile, kodėl tu taip juodai rengiesi?“ Matyt, norėjo atrasti kažkokių sąsąjų tarp mano vidaus ir mano aprangos. Bet aš visada mėgau juodą spalvą. Man ji asocijuojasi ne su gedulu, o su gyvybe. Juk gyvybė atsiranda iš žemės, o žemė – juoda. Vėliau pradėjau eksperimentuoti su spalvomis, išmokau su jomis elgtis – tai man buvo atradimas.

Auditorija. Į menininkės rengiamas parodas ateina ir jauni, ir seni. Kritikos ji nebijo – sako priimanti ją kaip iššūkį.
Auditorija. Į menininkės rengiamas parodas ateina ir jauni, ir seni. Kritikos ji nebijo – sako priimanti ją kaip iššūkį.

– Praėjusiais metais Šiaulių universitete baigei dailės magistrą. Esi jauna menininkė – tu ieškai ar tavęs ieško?

– Būna, kad ir mane susiranda. Bet tai nereiškia, kad nieko nedarau ir plūsta užsakymai. Galbūt čia ir yra kai kurių jaunų žmonių bėda – jie galvoja: štai – sėdžiu talentas ir mane turi atrasti. Reikia pačiam save rodyti. Žinoma, menas gali turėti terapinę prasmę, bet aš kuriu ne tik dėl savęs. Man svarbu komunikuoti.

– O jeigu komunikacija neįvyksta? Jeigu tavo kūrybą matantis žmogus nesupranta, ką norėjai jam pasakyti?

– Menas yra daugia-sluoksnis. Kiek sugebi atidengti, tiek ir pamatysi. Nebūtina atsistoti ir viską iš karto suprasti. Poskoniai ateina vėliau.

Prisiminkite tapytojo Kazimiro Malevičiaus „Juodąjį kvadratą“. Vieniems tai – genialus kūrinys, kiti nesupranta, kaip tokie darbai gali kainuoti milijonus. O aš manau, kad ne tai yra kriterijus, vertinant meną. Menas neatlieka dekoratyvinės funkcijos. Nebūtinai turime visi atsistoti prie paveikslų ir sakyti: „Kaip gražu!“ Jeigu kūrinys sukėlė neigiamų minčių, baimę ar net pasišlykštėjimą, tikslas pasiektas. Nes tikslas šiuo atveju – prakalbinti žiūrovą, sukelti jam emocijų, minčių. Aš, žiūrėdama į savo darbus, galvoju, kokie jie linksmi. Kitas mato negatyvą. Bet tai yra labiau apie jį patį, o ne apie mano darbą.

– Tavo darbuose iš tiesų daug ironijos, sarkazmo. Šaipaisi iš vartotojiškos visuomenės ydų – kurios iš jų būdingos tau pačiai?

– Kritikuoju visuomenę, bet pati esu tos visuomenės vienetas. Todėl man būdingos visos ydos, tik sąmoningai stengiuosi su jomis kovoti. Kovoju paprastais būdais: rūšiuoju, vartoju mažiau cukraus ir t. t.

Kuri visuomenės yda blogiausia? Sakyčiau, kad sumaterialėjimas. Esame reklamos vergai, perkame daiktus ir blizgučius, kurių mums net nereikia. Gyvename greitojo maisto restorano kultūroje: norime greitai užsidirbti ir greitai išleisti. Mane taip pat piktina noras parodyti savo statusą. Jau mokykloje mums pradedama kalti į galvą, kad būtinai turime kažko pasiekti. Jeigu ne – dirbsime kasoje. Kai pagalvoju – o kas čia blogo? Juk svarbiausia, kad darbas patiktų.

Netiki „užkonservuota“ šalimi

– Ar Šiauliai tau – ne per maža erdvė kurti?

– Manęs dažnai to klausia. Visada sakau, kad jei jau erdvė gali mus riboti kurti ar mąstyti, tai blogai ne su erdve, o su mumis pačiais. Jokios sienos ir miestų ribos mūsų neriboja. Tai darome tik mes patys. Galbūt todėl, kad taip lengviau save pateisinti ir toliau nieko neveikti. O šiaip istorijoje yra daugybė kūrėjų, gyvenusių kaimuose, mažuose miesteliuose, bet jokios kaimo ribos nesuvaržė jų kūrybinių ambicijų. Jei jau mažas miestas gali varžyti kūrybinį potencialą, jo neišlaisvins ir metropolis.

Aišku, keliauti ir reguliariai pakeisti aplinką labai sveika. Tai ir darau. O ir mūsų karta nebėra ta, kuri perka butą visam gyvenimui. Mes nuolat migruojantys ir besikeičiantys. Su vyru kurį laiką dar planuojame pagyventi Šiauliuose, bet po to svajojame keliauti po pasaulį ir dirbti nuotoliniu būdu. Aš esu patriotė, bet gaila visą gyvenimą praleisti vienoje vietoje. Norisi patirčių, kurių negausi, vieną kartą per metus nuvažiavęs pasišildyti į Turkijos paplūdimius.

– Kaip manai: emigracija šalį nuskurdina, o gal atvirkščiai – praturtina?

– Neplanuoju emigruoti visam gyvenimui. Planuoju pasaulyje pasisemti patirčių. Truks tai 2 metus ar 20, sunku pasakyti.

Manau, kad emigracija praturtina ir nereikia jos bijoti. Stovintis vanduo irgi genda. Man didžiausi patriotai visada atrodė tie žmonės, kurie parveža naujų idėjų iš svetur. Nuo mokyklos laikų žavėjausi Jonu Meku, kuris Lietuvos vardą garsina dešimtmečius, joje tik kartkartėmis apsilankydamas. Pasaulis tik todėl ir sukasi, kad žmonės keičiasi idėjomis. Netikiu „užkonservuota“ šalimi ir visomis emigrantus skatinančiomis sugrįžti programomis. Manau, kad susitelkti reikėtų į likusiuosius, kurie planuoja gyventi čia.

Manęs negąsdina ir nedidelis gyventojų skaičius. Dešimtys pasaulio šalių turi mažiau gyventojų nei Lietuva. Kad ir Islandija. Labai įdomi šalis. Būtinai kada nors ten nuvažiuosiu. O tai, kad mūsų taip nedaug, sukuria artumo ir jaukumo jausmą.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite