Angle down Atgal

Jaunystėje norėjau apkeliauti visą Žemės rutulį. Matyt, nelemta

„Kažkas, matyt, apšmeižė Jozefą K., nes, nepadaręs nieko bloga, jis buvo vieną rytą areštuotas“ – manau, daugeliui šis pirmasis Franco Kafkos romano „Procesas“ sakinys tapo vienu įspūdingiausių ir nuostabiausių sakinių pasaulio literatūroje. Viename sakinyje – visas gyvenimas. Kitas toks sakinys – Meistro žodžiai iš Michailo Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“: „Jaunystėje norėjau apkeliauti visą Žemės rutulį. Matyt, nelemta.“

Bent man ypač artimos knygos-dienoraščiai. Ar pastebėjote, kad didžiųjų rašytojų dienoraščiai jų autorius parodo ne tik kaip rašytojus, bet ir leidžia į juos pažvelgti kaip į paprastus žmones, mėgusius aprašinėti įvairius įvykius, įspūdžius apie sutiktus žmones, netgi sapnus, jau nekalbant apie pamąstymus ir pasvajojimus?

Ant stalo – pluoštas nuotraukų. Štai du maži berniukai krapštosi smėlyje, o štai čia ant mokyklos laiptų stovintys klasės draugai. Juokingi vaikiški drabužėliai, vaikiškų svajonių prisiminimai, jaunystės idealai... Nuotraukos primena, bet dienoraščio puslapiai primena dar labiau.

Pasirodžius Justino Marcinkevičiaus „Dienoraščiui be datų“, o neseniai Valdo Adamkaus dienoraščių knygai „Paskutinė kadencija“, tapo negėda prisipažinti, jog rašai dienoraštį, nors šiek tiek ankstėliau toks jausmas rašantiesiems buvo. Tad tuos, kurie pasiguodžia neprisiverčiantys rašyti dienoraščio, noriu paskatinti prisiversti. Ką gali žinoti, kas iš tų jūsų užrašų gali išsirutulioti. Kai Pikaso paklausė, kas lėmė jo paveikslų populiarumą, jis atsakė: „Mano daltonizmas, žvairumas, Parkinsono liga, švento Vito šokis ir pagirių sindromas.“ Jei didžiulio romano „nesukaltume“, tai dienoraštis – pats tas.

Thought catalog nuotr.
Thought catalog nuotr.

Didžiųjų dienoraščiai

Ruduo ir žiema tinkamiausias metas rašyti dienoraščius. Be to, tokiu metu norisi prisiminti didžiuosius, rašiusius ir rašančius dienoraščius.

Visai neseniai į rankas pakliuvo garsiojo Džordžo Orvelo („Gyvulių ūkis“, „1984-ieji“) knyga „Dienoraščiai“. Pasirodo, Džordžas Orvelas buvo nenuilstantis metraštininkas („Nutiko tai antradienio rytą“ arba „Josephas Higgsas, velionis, gyvenęs šioje parapijoje“). Dienoraščiuose atsispindi ne tik autoriaus asmeninis gyvenimas, socialinė aplinka, politiniai įvykiai ir jų vertinimas, kelionės, gamtos grožis, bet juose randame ir perrašytos informacijos iš laikraščių, įvairių receptų, sodininkystės bei daržininkystės patarimų.

Birželio 16-ąją Dublinas ir airių rašytojo Džeimso Džoiso gerbėjai švenčia Blumo dieną (angl. Bloomsday). Šventės pavadinimas kilo iš Dž. Džoiso romano „Ulisas“ veikėjo Leopoldo Blumo vardo. Romane aprašoma Blumo odisėja po Dubliną trunka dieną – nuo 1904 metų birželio16 dienos 8 valandos ryto iki 1904 metų birželio 17 dienos 3.15 valandos nakties, todėl bent man šis romanas atrodo tarsi sudarytas iš dienoraščių. Šventės metu vaikštoma L. Blumo keliais, skaitomos romano ištraukos, rengiami įvairūs pasirodymai ir inscenizacijos.

Debby Hudson nuotr.
Debby Hudson nuotr.

O štai atsiverčiu pirmąją Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentų“ knygą, apimančią 1938–1975 m. dienoraščius. Maloniai nuteikia jau pirmasis įrašas: „1938 / Nemeikščiai / Antradienis / Birželio 14 / Vakar grįžau iš Kauno. Autobusas smarkiai vėlavo, ir Utenoje buvau tik 15 minučių prieš vidurnaktį. Namo ėjau pėsčias (nes nebuvau pranešęs, kad atvažiuoju). Ėjau lėtai, sustodamas, įsiklausydamas, mėgaudamasis. Prie tiltelio per griovį, kuris skiria mūsų karalystę nuo kaimyno, mane sutiko katė ir nepaprastai greitais judesiais trindamasi aplink kojas bėgo iš paskos. Kieme nykiai švokštė liepos ir tamsūs langai sekė mano judesius. Nenorėdamas nieko žadinti atsargiai išėmiau dešinėje durų pusėje esantį langelį (kaip aš jau nežinia kiek kartų esu daręs), įkišau ranką į vidų ir atsklendžiau geležinę velkę. Bet sesuo vis tiek išgirdo ir paklausė, kas ten. Pasakiau, kad tai aš, ir staiga viskas pasikeitė: sužibo langai, dingo nakties statika ir dar kartą prasidėjo iškilminga grįžimo šventė, verta viso gyvenimo.“

Ar daug šiandien rašančiųjų dienoraščius?

Kas pasakys? Statistikos nėra. O juk malonu po penkiasdešimties, dvidešimties, pagaliau penkerių ir net po metų atsiversti savo dienoraščio puslapius ir paskęsti prisiminimuose.

Štai Sigito Gedos 1966 m. balandžio 20 d. dienoraščio įrašas: „Buvo čia toks konkursas – artėjančiam Spalio rev. 50-mečiui. Visoje Sąjungoje. Dviem ratais. Pirmasis – respublikoje, antras – sostinėj. Iš Lietuvos toliau atrinko dalyvauti Martinaičio, Gražio, mano ir dar tokių dviejų vaikių eiles. Skaitėm per televiziją ir radiją. Sostinėj, matyt, mums nieko neteks. Ten tokios eilės ne madoj.“

Skaitau ir dar vieną šio poeto įrašą. Gaila, nenurodyta data, bet akivaizdu, jog jis vėlesnis nei prieš tai cituotas: „Folknerį reikia pradėti nuo „Деревушка“ (galbūt, dar nuo ankstesnių, bet mes jų nežinom). Šitą aš turiu iš bibliotekos, o „Город“ ir „Особняк“ – nuosavas. Kai aš įsiskaičiau Folknerį, tai grybo vietoj liko visi kiti. Šolochovas (ir Hemingvėjus, ir [neįskaitoma pavardė] !), palyginus su anuo, – nykštukai. Apskritai, jam lygaus XX amžiuje nėra. Iš kitų – Biblija, Balzakas, Tolstojus. Įsiskaitęs Folknerį, pajunti, ką duoda mitologja. Žodžiu, genijus.“

Sigito Gedos dienoraščius spausdino „Šiaurės Atėnai“, jam išėjus, dienoraščių fragmentai šiame savaitraštyje nesibaigė, dabar skaitome rašytojo ir menotyrininko Alfonso Andriuškevičiaus mintis. Kaip ir visi, jis dažniausiai aprašo paskutiniuosius įvykius (2007-12-10): „Nekokia naktis, nekoks rytas: medituoti nesisekė, pusryčiaudamas kramčiau mintis. Vakar buvo Paulius [anūkas]. Daviau skaityti [Jenseno] „Karaliaus nešlovę“. Ten pateikta pasaulio schema. Be to, tai padaryta, pasitelkus išraiškingus įvykius, įtaigią meninę kalbą, jauti šiaurę, skandinavus, yra nemaža graudulio ir likimiškumo, bet nėra dejonių ir sentimentų.“ Nors kartais jo įrašai gan filosofiški (2007-11-17): „Sėkmingo pasivaikščiojimo taisyklės: a) neskubėti; b) suvokti garsus ir vaizdus tik kaip formas, jų neidentifikuoti; c) kartais koncentruotis į, tarkim, padus, jausti, kaip jie susiliečia su, pavyzdžiui, batų padais; d) objektą, iškylantį kaip kliūtį, traktuoti kaip objektą, kuriam kliūtis esi tu; e) nesuvokti – karšta ar šalta.“ Kai kurie įrašai tiesiog mieli. Kad ir šis, rašytas Sekminių dieną (2007-05-27): „Eidamas mišku, mačiau kurapkų pulkelį. Jauniklės tučtuojau dingo tarp žabų, o senė ėmė vaidinti vos paskrendančią… Mano vaikystės paukščiai. Žiemą per gilų sniegą ateidavo į kiemą palesti.“

Ir apie dienoraščių pabaigas

Kalbant apie dienoraščių pabaigas, žinia, kad daugumos jų pabaiga yra iš anksto nulemta. Ją nulemia kieno nors pabaiga. Pavyzdžiui, metų, grįžimo po kelionių, darbo ir mokslinių tyrimų finišo, pasitraukimo į dvasinę vienatvę ir t. t.
Dienoraštį rašantysis gali atitolinti momentą, kai sąsiuvinis pasibaigs. Galima rašyti ant viršelio ar įdėti papildomų lapų. O rašančiajam kompiuteriu tai nebaisu. Svarbiausia tik nepamiršti visko, kas užrašyta, išsaugoti kompiuterio atmintyje.

Rašantysis dienoraštį gali pats sau prieštarauti, klysti, bet vėliau pasitaisyti, vieną kartą gali būti mylintis Lietuvą, kitą kartą – jau jos nemylintis, gimtojo miesto patriotas arba keikiantis jį. Dienoraščių tyrinėtojas, prancūzų filosofas Philipas Lejunė išskiria keturias dienoraščio funkcijas – tai išsakymas, apmąstymai, atsiminimai ir malonumas rašyti.

Įdomu, ar kas nors dienoraščiuose aprašinėja pasaulio pabaigos prognozes: ateityje bus galimybė prisiminti, kas buvo prognozuojama, tarkime, 1970 metais, 2000-aisiais, kas dabar. Prieš 100 metų pagrindiniai energijos šaltiniai Žemėje buvo anglis ir sunkus darbas, o nuo audrų dažniausiai kentėdavo telegrafo linijos. 2018 m. padėtis visai kitokia. Ekologinės katastrofos gali grėsti jau po dešimtmečio. Galimybė tam, sako, net 12 proc.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite