Angle down Atgal

Jaunos merginos patirtis: susirgus depresija – naujas gyvenimas

Vis labiau greitėjant gyvenimo tempui, tobulėjant technologijoms ir atsiveriant didesnėms karjeros galimybėms, taip pat sparčiai plinta ir 21-ojo amžiaus maru vadinama klastinga liga – depresija. Dar ir dabar dažnas vyresnės kartos atstovas depresinių susirgimų nelaiko rimtais, tiki, kad tai, apskritai, nėra liga, o ja sergančiuosius dažniau engia dėl tingumo, nenoro imtis bet kokios veiklos, nei stengiasi ieškoti jiems pagalbos.

Apie gyvenimą su šia liga „Mūsų laiko“ skaitytojams sutiko papasakoti jauna mergina – Austėja (vardas pakeistas). Austėja sako, kad jai labiausiai norisi bent šiek tiek prisidėti prie visuomenėje klestinčių mitų apie šią ligą sustabdymo, bei pabandyti žmonėms papasakoti, ką iš tikrųjų išgyvena depresija sergantis žmogus.

Liga nepastebima net artimiesiems

Austėja pasakoja, kad nei vienas artimas žmogus neįtarė, kokia klastinga liga ją slėgė daugelį metų. „Iš tikrųjų labai sunku ir skaudu prisiminti tą būseną, kurioje buvau daugiau nei 7 metus. Aplinkiniams visada buvau šmaikšti ir linksma mergina, turėjau daugybę draugų. Tačiau tai, kas dėjosi mano viduje, išmokau nuo jų visų nuslėpti. To mane išmokė mama, kuri nuolatos kartodavo, kad jei sunku, tiesiog nesiskųsk, o nusišypsok ir viskas praeis. Deja, tie sunkumai nepraeina taip lengvai, o kaupiasi“, - sako mergina.

Mokykloje Austėja buvo pirmūnė. Dažnai dalyvaudavo įvairiose olimpiadose ir jose skindavo pergales. Kaip pasakoja mergina, ji ne tik aktyviai dalyvaudavo mokslinėse veiklose, bet taip pat įsiliedavo ir į kultūrinį gyvenimą. Besimokydama mokykloje, papildomai dar lankė ir meno mokyklą, kurioje sekėsi taip pat gerai.

„Šeimoje, kurioje užaugau, materialiai niekada nieko netrūko. Abi su sese visada turėjome ne tik būtiniausius daiktus, bet ir tuos, kuriuos norėdavome panaudoti savo pomėgiams, gražius rūbus, naujus mobiliuosius telefonus gaudavome kone kas du metus. Tačiau labai retai sulaukdavau iš tėvų klausimo – kaip tu jautiesi, kas neramina? Daug dažnesnis ir svarbesnis klausimas būdavo susijęs su mano mokymosi rezultatais, nes jie šeimoje buvo itin svarbūs, o blogas įvertinimas iš testo – baudžiamas“, - pasakoja Austėja.

Mergina sako, kad bausmės retai kada būdavo fizinės, dažniau psichologinės. Po prastesnio pažymio tekdavo išklausyti skaudinančius žodžius, apie tai, kokia ji „niekam tikusi“, kad „jei toliau gaus žemesnius įvertinimus, niekada nieko nepasieks“ ir panašiai. „Tos kalbos iš artimiausių žmonių, tėvų, labai skaudino ir versdavo jaustis tikrai niekam tikusia. Pamokas ruošdavau verkdama, prieš kontrolinį be proto jaudindavausi, nes žinojau, jeigu gausiu mažiau nei 8, teks vėl iškęsti puolimą“, - sako Austėja.

Pašnekovė sako, kad toks nuolatinis tėvų spaudimas, jų nejautrumas psichologinei dukros būsenai, leido išsikeroti įvairiems kompleksams, nepilnavertiškumo jausmui ir, galiausiai, depresijai, kuri merginai diagnozuota kiek seniau nei prieš pusmetį. Tačiau diagnozavus ligą problemos nesibaigia. Austėja sako, kad dabar jai tenka išmokti gyventi iš naujo.

Pagalbą rado padedama vyro

„Labai gerai prisimenu tą dieną, kai apsilankiau pas savo dabartinį psichoterapeutą. Buvo sausio pradžia“, - prisimena Austėja. Mergina sako, kad jau anksčiau buvo pradėjusi pirmuosius žingsnius savo būsenos supratimo link – kreipėsi į kelis psichologus, kurie jai nei kiek nepadėjo, o tik dar labiau varė į neviltį.

Savo vyro padedama, Austėja nusprendė apsilankyti privačioje klinikoje. „Aš nebeturėjau ko prarasti. Kiekviena diena man būdavo kančia, o naktimis beveik nemiegodavau. Ėmiau save žaloti, kuokštais rautis plaukus, pati save mušdavau. Sunku paaiškinti kaip jaučiasi depresija sergantis žmogus. Bet, kad būtų lengviau įsivaizduoti, pasakyčiau, kad tai yra visiškas savo minčių kontroliavimo praradimas. Atrodo, kad mano mintys man nebepriklauso, jos tiesiog keičiasi ir keičiasi, o sustabdyti jų niekaip nepavyksta. Galiausiai imiesi bet ko, kad jas nors kiek nutildytum. Tampa daug lengviau iškęsti fizinį skausmą, nei tai, kas dedasi tavo galvoje“, - apie savo išgyvenimus pasakoja mergina.

Apsilankymas pas psichoterapeutą Austėjai iš pradžių pasirodė bauginantis. „Sėdėjau patogioje sofoje ir nežinojau kas dabar nutiks. Daktaras tiesiog šiltai šypsojosi kalbėdamas apie savo vaikystę, gražią žiemos dieną ir, tarsi, mane tyrinėjo, o aš tylėjau ir sunkiai tvardžiau ašaras. Tada po kiek laiko, lyg tarp kitko, pasakė, kad sergu depresija. Iš pradžių nesupratau, bandžiau save įtikinti, kad jis klysta“, - prisimena mergina.

Gydytojas merginai iš karto pranešė, kad gydymas gali užtrukti net kelis metus, kadangi liga buvo užsisenėjusi. Austėjai sutikus, buvo pritaikyti medikamentai ir asmeninė psichoterapija. Gydytojo patarimu merginai kuriam laikui teko atsiriboti nuo bendravimo su tėvais, kadangi šie ir buvo jos ligos šaltinis. „Pradėjus mažiau bendrauti su tėvais iš karto pasijutau laisvesne, manęs neberibojo jų keliami reikalavimai, suvaržymai. Be to, nustojau naudotis socialiniais tinklais, kurie mano sveikatai taip pat nedavė teigiamo poveikio ir labai menkino mano savivertę“, - sako Austėja.

Pilną Austėjos istoriją apie susidūrimą su klastinga liga rasite laikraštyje „Mūsų laikas“.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite