Angle down Atgal

Jaunojo buriuotojo užnugaris – besąlygiškai palaikanti šeima

Vilkaviškiečiui Jokūbui Čėplai šis birželis ypatingas – po ilgų treniruočių ir įtempto darbo dvylikametis „Optimist“ klasės jachtos buriuotojas atstovaus Lietuvai Europos čempionate. Kad patektų tarp Lietuvos geriausiųjų, jaunasis sportininkas turėjo įveikti trejas atrankines varžybas, kuriose jautė tvirtą ir palaikančią tėčio Dainiaus Čėplos ranką. Aistra buriavimui uždegęs ir visur sūnų lydintis tėtis atviras – buriavimo sportas tikrai nelengvas, bet viską galima įveikti, kai jauti stiprų šeimos palaikymą.

Apie aktyvų gyvenimą, jaunųjų buriuotojų kasdienybę, įkvepiančias pergales ir norą siekti užsibrėžtų tikslų kalbamės su Jokūbo tėčiu Dainiumi Čėpla. 

Žvelgiant į Lietuvos geografinę padėtį ir įvertinus buriavimo sporto sezoniškumą, atrodytų, kad Lietuvoje buriavimas neturėtų būti itin populiarus. Kodėl susidomėjote buriavimu? Kaip šis sportas atsirado Jūsų gyvenime?

Nepasakyčiau, kad buriavimo sportas nėra populiarus, gal tik šiek tiek mažiau matomas ir viešinamas, nei kitos sporto šakos. „Optimist“ jachtų klasė yra populiariausia jachtų klasė pasaulyje vaikams iki 16 m amžiaus. Vien Kauno sporto mokykloje „Bangpūtys“, preliminariais duomenimis, sportuoja apie kelis šimtus vaikų. 

O mano gyvenime buriavimas atsirado prieš gerą dešimtmetį visai atsitiktinai – tiesiog geram bičiuliui pakvietus paburiuoti.  Nuo to laiko šis sportas tiesiog liko visada su mumis. Kadangi mūsų šeima mėgsta įvairų aktyvų poilsį gamtoje, tai buriavimas taip pat labai greitai įsiliejo į mūsų kasdienybę, tapo neatsiejama laisvalaikio, o gal net, sakyčiau, gyvenimo dalimi. 

Buriavimo visas žavesys yra žmogaus sąlytyje su gamta bei stichijos prisijaukinime, tai pabuvimas su savimi, savo mintimis. Buriavime kartais viena nedidelė klaida gali labai daug lemti, todėl čia nebūna vietos ilgiems sprendimų  apmąstymams ar didelėms klaidoms, o komandinis (įgulos) darbas ir pasitikėjimas vienas kitu yra išskirtinis. 

Jokūbo tėtis D. Čėpla. E. Bareikos nuotr.
Jokūbo tėtis D. Čėpla. E. Bareikos nuotr.

Žmogui iš šalies gali atrodyti, kad buriavimas – smagus ir gana lengvas užsiėmimas. Negi gali būti sunku valdyti jachtą, skrosti marias ir gaudyti vėją? Kaip yra iš tikrųjų? Su kokiais iššūkiais tenka susidurti jauniesiems buriuotojams?

Kažkodėl su tuo nesusidūrusiam žmogui buriavimas asocijuojasi su romantika, saulėlydžiais ir šiltu oru, vyrams kartais net su merginomis. Deja, bet.... Dažnai romantika baigiasi su merkiančiu lietumi, šotų (burės virvės) nuspaustomis sužvarbusiomis rankomis ar jūrligės „malonumais“ plaukiant jūroje. 

Jaunieji buriuotojai nuo pat pradžių mokosi ne tik kaip veikia vėjas į burę, kaip atsiranda jachtą varanti jėga, bet ir kaip išlaikyti laivą teisingoje padėtyje, kaip susireguliuoti bures, mokosi sportinio buriavimo taisykles ir jų taikymą, protestų rašymą ir kitus niuansus. O kur dar fizinis pasiruošimas?

Kažkada kartu su Jokūbu svarstėme, kas reikalinga, norint buriuoti? Ir atradome labai daug dalykų: fizika, meteorologija, gamta, geografija, kalbos, psichologija ir dar daug kitų mokslų, jau nebekalbant apie asmenines savybes.  

Treniruotė Vilkaviškyje. D. Čėplos nuotr.
Treniruotė Vilkaviškyje. D. Čėplos nuotr.

Turite galimybę iš arti stebėti jaunuosius buriuotojus, padedate Lietuvos „Optimist“ jachtų klasės buriuotojų asociacijai organizuoti stovyklas, varžybas. Kokie vaikai pasirenka šį sportą? Kas juos sudomina?

Dažniausiai į šį sportą ateina vaikai, kurie jau yra sudominti buriavimo treniruotes lankančių bendraamžių, arba paskatinti tėvų, dažnai buriuotojų. Nors krante visi buriuotojai visada labai draugiškai sutaria ir vieni kitiems padeda, bet buriavimas vis tik yra individualus sportas ir ant vandens distancijoje vaikas turi kovoti tik už save iki pat galo. 

Mano manymu, vaikus šis sportas sužavi tuo, kad viskas priklauso tik nuo paties sportininko sprendimų, jo klaidų ir jo veiksmų. Juk jau 6 ar 7 metų vaikas viską daro pats ir tik nuo jo paties viskas priklauso. Skirtingai nei namuose, kur dažniausiai viską, jei ne bando spręsti, tai bent jau kontroliuoja tėvai.

Jokūbas ir „Ambersail 2“ kapitonas Linas Ivanauskas-Linkus. D. Čėplos nuotr.
Jokūbas ir „Ambersail 2“ kapitonas Linas Ivanauskas-Linkus. D. Čėplos nuotr.

Jūsų sūnus Jokūbas jau dabar skina buriavimo sporto laurus. Neseniai jis pateko į Lietuvos rinktinę ir mūsų šaliai atstovaus Europos čempionate. Kaip ir kada prasidėjo Jokūbo draugystė su buriavimu? Kas paskatino būtent tokį pasirinkimą?

Jokūbo pasirinkimas greičiausiai buvo nulemtas mūsų buriuotojiškos šeimos laisvalaikio, tada ir jis pats nusprendė, kad norėtų pradėti lankyti buriavimo treniruotes. Tuo metu Vilkaviškyje, deja, buvo susiklosčiusi tokia situacija, kad mes neturėjome galimybių to daryti, todėl pradėjome lankyti Marijampolės buriuotojų klube vykstančias treniruotes. 

Jokūbas pradėjo treniruotis palyginti jau „senas“ – beveik 9 metų (kai kiti vaikai pradeda nuo 5,5–6 metų), todėl teko daug ir dažnai net papildomai dirbti. Iš pradžių tai atrodė kaip smagus laiko praleidimas ant vandens, bet pastebėjus, kad galime kažko pasiekti daugiau nusprendėme niekada šeimoje nevartoti frazės „nieko tokio, kad nieko nelaimėjai, juk iš tavęs sportininko nebus – svarbu gerai praleistas laikas“. Ir to mes niekada daugiau nesakėme. Niekada! Net ir po psichologiškai tikrai labai sunkių pralaimėtų varžybų. 

Pasitreniravus 1,5 metų Marijampolėje, teko pasirinkti, tad pradėjome lankyti šiuo metu stipriausią ir gausiausią Kauno sporto mokyklą „Bangpūtys“, kuriai šiuo metu ir atstovaujame. 

Jaunieji buriuotojai. D. Čėplos asmeninio  archyvo nuotr.
Jaunieji buriuotojai. D. Čėplos asmeninio archyvo nuotr.

Kelias iki čempionato turbūt nebuvo lengvas. Papasakokite, kaip atrodo Jokūbo dienotvarkė. Iš kur jis semiasi jėgų ir noro siekti savo tikslo?

Galbūt reikėtų pradėti nuo tos buriuotojiškos „romantikos“. Mūsų buriavimo sezonas Lietuvoje prasideda Vilkaviškio ežere kitą dieną, kai tik nutirpsta ledas. Dažniausiai tai būna apie kovo 20–25 dieną.

Ir nors tuo metu vandens bei oro temperatūra būna apie 2–3 laipsnius, jau tenka pradėti treniruotis individualiai bei šlifuoti techniką. Apie balandžio 20 dieną prasideda ir treniruotės Kauno mariose. Ir taip visą vasarą per savaitę po 3 kartus treniruojamės Kaune bei didžiumą penktadienių – sekmadienių dalyvaujame varžybose visoje Lietuvoje, Latvijoje ar Lenkijoje. Žiemą išvykstame dar vienai kitai buriavimo stovyklai į šiltesnius kraštus užsienyje bei darome fizinio pasirengimo treniruotes.

Prieš dvejus metus sezono pabaigoje, kai jau buvo didelis nuovargis, lyg ir girdėjome Jokūbo pamąstymų, kad „gal jau nenorėsiu treniruotis“, bet dar nesulaukus Kalėdų jis jau ėmė kartoti, kaip laukia naujo sezono ir darbo vandenyje su burėmis. 

Pastaruosius dvejus metus jau net nebūna tokių minčių. Jokūbas pats žino ir supranta, kad norint aplenkti ne tik priešininką, bet ir ankstesnį save, turi daug ir nuolat dirbti. Sportas jau toks yra, kad šiandien tu viskas, o po kelių savaičių gali būti niekas. Formą palaikyti ir tobulėti turi nuolat.

Jachtos. D. Čėplos asmeninio archyvo nuotr.
Jachtos. D. Čėplos asmeninio archyvo nuotr.

Šiuolaikiniai dvylikamečiai paskendę medijose, kompiuteriniuose žaidimuose. Kaip motyvuojate savo sūnų sportuoti? 

Visi mes žmonės iš prigimties esame tinginiai. Vaikai tikrai ne išimtis. Dažnai būna, kad tingisi, būna, kad norisi ir su draugais išlėkti ar prie kompiuterio prie žaidimų pasėdėti, bet kažkaip visada randame bendrą kalbą ir priimame bendrą sprendimą, kiek laiko galima skirti kompiuteriui, o kiek – mokslams ar sportui. Nežinau, gal čia buriavimas išugdė tą savidiscipliną, bet mums kažkaip su tuo problemų nėra.  

Kokį vaidmenį jaunųjų buriuotojų veikloje atlieka šeima? Ko gero ir Jums tenka kažką aukoti, rasti laiko treniruotėms, varžyboms? Kita vertus, turbūt labai didžiuojatės savo sūnumi. Gal tai viską ir atperka?

Iš tiesų šeima sportininko gyvenime turi būti visada greta ir jausti, kada reikia kokio patariamojo ar paguodžiančio žodžio, o kada ne. Tėvai turi būti didžiausi psichologai, esantys arčiausiai vaiko. Mes kartu su Jokūbu augame ir tobulėjame, padedami jam. Mūsų šeimos visų metų grafikas (atostogos, kelionės, net ir darbai) visada koreguojamas metų pradžioje, kai gauname iš trenerio visų metų varžybų grafikus. Tada viskas šeimoje yra derinama pagal juos. 

Jokūbas ir jo tėtis. E. Bareikos nuotr.
Jokūbas ir jo tėtis. E. Bareikos nuotr.

Kaip Jokūbui sekasi mokykloje? Ar dėl įtempto treniruočių grafiko nenukenčia mokslas?

Sportuojantys vaikai nuo mažens išmoksta savarankiškai susitvarkyti su krūviais mokykloje. Prieš varžybas Jokūbas žino, kad pats turi sužinoti iš mokytojų, kokias temas eis, kol jo nebus, tada pasimokyti prieš išvažiuojant ar iš karto tik grįžus ir atsiskaityti. 

Būna, kad grįžta iš varžybų sekmadienį vėlai vakare, tai pirmadienį pats atsikelia 6 ryto ir dar pasimoko, kol prasideda pamokos. Šią išugdytą discipliną taip pat galbūt priskirčiau prie buriuotojiško gyvenimo būdo. Su mokslų rezultatais viskas einasi gerai. Ir šiuos mokslo metus žadame užbaigti tik 9 ir 10-tukais.

Gal turite kažkokį sėkmės talismaną, palinkėjimą sūnui, kurį pasakote prieš varžybas, kad jis jaustų Jūsų palaikymą ir būtų užtikrintas savo jėgomis?

Buriuotojai gal ir prietaringi, bet nemanau, kad talismanai mums padėtų. Prieš varžybas išplaukiant nuo kranto visada pakartoju tuos pačius pagrindinius dalykus, kuriuos ir pats Jokūbas žino, primenu, į ką atkreipti dėmesį: pasitikrinti distanciją, vėjo kryptis ir pasisukimus gūsiuose, tikslų burių sureguliavimą, padėtį starte ir pan. O tada kaip visada sumušame rankomis ir ištariu  buriuotojišką palinkėjimą „Gero vėjo!“ ir pridedu dar „... ir  išmintingų taktinių  sprendimų“. Jų mums labiausiai reikia. O tada jau… Viskas priklauso nuo paties Jokūbo, jo pasiruošimo, gebėjimų bei sprendimų vienu ar kitu momentu.   

Treniruotė Vilkaviškyje. D. Čėplos nuotr.
Treniruotė Vilkaviškyje. D. Čėplos nuotr.

Kokie Jūsų artimiausi planai? Kokiomis emocijomis Jokūbas laukia čempionato?

Žinoma, Jokūbas jau laukia išvykimo treniruotis į šiltesnius kraštus (Italiją, Ispaniją). Jau po keleto dienų išvykstame į Riva del Gardą (IT) pasiruošimo stovyklai bei pasiruošimo varžyboms. Ten  susirinks stipriausi pasaulio jaunieji buriuotojai. O tada laukia skrydis iš Italijos į Cadiz‘ą (ESP), kur tęsis pasiruošimas bei vyks Europos čempionatas. 

Šių metų planai buvo gerai sudalyvauti Lietuvos atrankoje bei vykti į Europos čempionatą atstovauti Lietuvai, todėl kažkokių didelių lūkesčių Europos čempionate neturime, nors stengsimės pasirodyti kuo geriau. Kaupsime patirtį, kad kitais metais tikslai būtų jau šiek tiek aukštesni. O šiuo metu palinkėsiu Jokūbui „GERO VĖJO! Bei išmintingų taktinių sprendimų”.    

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite