Angle down Atgal

Jaunimo teatras: ar žmogus žmogui – priešas?

Gargždų kultūros centre kovo 27 dieną vyko premjerinis jaunimo teatro grupės „SAVI“ spektaklis „Žmogus žmogui – priešas“. „Jaunimo erdvė“ nutarė pažvelgti į šį spektaklį dviejų skirtingų aktorių akimis bei paklausti žiūrovų nuomonės.

Įsikūnyti sunku

Vieną iš pagrindinių vaid­menų atlikusi aktorė Deimantė Jokšaitė teigia, kad sunkiausia dalia jai teko norint pajausti ir suprasti, ką išgyvena veikėja Andrija. „Asmeniniame gyvenime niekada nesu susidūrusi su Andrijos situacijomis, todėl svarbiausia buvo tiesiog perlipti per save ir išmokti pajausti Andrijos jausmus“, – sunkumais dalijasi mergina.

Plačiau pasakodama apie savo vaidmenį, Deimantė pripažino, kad Andrija – itin įdomi asmenybė. „Andrija spektaklyje ir berniukas, ir mergaitė. Ji nėra kaip daugelis vaikų – nebijo žaidimo metu nužudyti savo tėvų. Andrijos nuomone, 3 mergaičių sukurtą žaidimą valdo ji“, – apie jai priskirtą rolę pasakoja D. Jokšaitė.

Repeticijos kiekvieną dieną sunkėjo ne vien dėl techninių ar vaidybinių dalykų, bet ir dėl nuomonių išsiskyrimo. „Jausmai po spektaklio užvaldė kiekvieno širdį, todėl visus sunkumus palikome praeityje“, – džiaugiasi aktorė. Vis dėlto Deimantė neslėpė, jog yra savikritiška. „Kaip ir daugeliui aktorių man nepatinka mano asmeniniai pasirodymai, nes tam tikrų vietų neišreiškiau taip stipriai, kad paliestų kai kurių žiūrovų širdis“, – liūdi D. Jokšaitė.

Kilo konfliktų

Kitam jaunimo teatro grupės aktoriui Donatui Venckevičiui teko kiemo vadeivos, vadinamo „maroziuko“ vaid­muo. Pasakodamas apie savo pasirodymą vaikinas minėjo, kad sunkiausia buvo pavaizduoti nervų nevaldantį, nuo proto nučiuožusį, pavydų žmogų. „Pagrindinė vieta, kurią galbūt buvo sudėtingiausia perteikti trenkimo... į veidą motyvas. Jis iš pavydo, nes buvau įsimylėjęs Andriją“, – teigia pašnekovas.

Pasak Donato, jo vaidmuo išsiskyrė improvizavimu, kadangi vaikinas nesimokė teksto atmintinai, viskas, ką darė, buvo improvizacija.

Repeticijose sudėtinga buvo ištverti konfliktus. „Atrodo, kad niekas nesistengia, nieko nemoka, ir tada pats pradedi bijoti, kad spektaklis nepavyks. Vis repetuodamas pastebėjau, kad spektaklis pabosta ir pačiam atrodo, kad žiūrovui irgi nepatiks. Taip pat spektakliu siekėme pavaizduoti, kaip tėvų elgesys atsispindi jų vaikuose, todėl spektaklis buvo labiau skirtas tėvams“, – pasakoja Donatas.

Aktorius taip pat paminėjo, kad daug darbo įdėjo ir vadovė S. Litvinienė, su kurios sprendimais ne kiekvienas sutikdavo, tačiau vėliau džiaugėsi, jog konfliktai juos suartino.

Žiūrovams buvo painu

Viena iš spektaklio žiūrovių Nida, paklausta apie spektaklį, teigė, kad siužeto nelabai suprato. „Aktoriai turėjo vaidinti kelis vaidmenis ir man tai buvo labai confusing (liet. painu), todėl teko suprasti viską perkeltine prasme. Iki šiol vis dar galvoju, kaip tie tėvai liko gyvi, nors juos tris kartus nužudė“, – pasakoja mergina.

Kita spektaklio žiūrovė Patricija, reikšdama savo nuomonę, teigė, kad spektaklis patiko. „Buvo per daug visko vienu metu, nebuvo aiškių pauzių. Kadangi vienas aktorius vaidino kelis vaidmenis, aiškiai negalėjau suprasti, kas kur vyksta, tačiau aktoriai labai gerai vaidino, nors jie tik devintokai arba dešimtokai, jų vaidyba nuostabi, vertinu puikiai“, – žavisi pašnekovė.

Vadovės darbas nelengvas

Jaunimo teatro grupės „SAVI“ vadovė S. Litvinienė neslepia, kad bendras darbas vienija, o dirbti su jaunimu jai labai patinka. „Kuo labiau gilinomės į pjesę, tuo labiau ji man patiko. Su kiekviena repeticija buvo vis įdomiau, o aktoriams buvo visko: pervargimas nuo spektaklio, nuo manęs, nuo ieškojimų“, – pasakoja teatro vadovė.

Šis spektaklis teatro „SAVI“ vadovei S. Litvinienei buvo pirmas darbas su jaunais žmonėmis po penkerių metų pertraukos, todėl reikėjo susipažinti, tapti komanda, patikėti vienas kitu ir atrasti motyvacijos dirbti.

S. Litvinienė sako, kad dar nesijaučia pasenusi. „Muzikos skonis dar sutampa, atrandu daug bendrų dalykų dirbdama su jaunimu. Dabar mums svarbiausia bendradarbiauti su kitų miestų teatrais, rodyti šį spektaklį ir, aišku, kurti toliau naujus darbus. Matau, mano teatriokai noro turi, tereikia nenustoti ieškoti“, – džiaugiasi jaunimo gebėjimais Sigita.

Justas KASPARAVIČIUS, Jaunųjų korespondentų klubo narys

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite