REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Jaunimas2018 m. Gruodžio 10 d. 14:53

Jaunimo diena su lenktynininku Benediktu Vanagu Šilutėje

Šilutė

Kintų pagrindinės mokyklos daugiafunkcio centro kūryba – teatrališkiausia.

Petras SkutulasŠaltinis: Etaplius.lt


63916

Lapkričio 29 d. Šilutėje buvo surengta Jaunimo diena. Šilutės rajono jaunimas pristatė sukurtas penkias socialines reklamas patyčių, emigracijos ir kitomis temomis. Vertinimo komisija išrinko geriausią vaizdo juostą, o kūrėjus paskatino prizais. Renginyje grojo šilutiškiams puikiai pažįstama jaunimo muzikos grupė „Prieskonis“ ir grupė „Gal“ iš Skuodo muzikos mokyklos.

Jaunimo dienos renginyje, kuris vyko Šilutės kultūros ir pramogų centre, svečiavosi ir garsus lenktynininkas Benediktas Vanagas, jis dalyvavo diskusijoje „Profesionalu būti verta“. Moksleiviai domėjosi ne tik lenktynėmis, bet ir šios garsenybės vaikyste, šeima, teiravosi patarimų.

Apie projektą

Socialines reklamas kūrė Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos, Šilutės Vydūno ir Pirmosios gimnazijų, Kintų pagrindinės mokyklos daugiafunkcio centro ir Saugų Jurgio Mikšo pagrindinės mokyklos mokiniai. „Kurti filmukus yra viena iš projekto „Atrask save Šilutėje“ idėjų, kurią remia Jaunimo reikalų departamentas. Projektu siekiama, kad jaunimas skelbtų savo idėjas, žinotų ir suprastų, kokios problemos vyrauja Šilutės rajone, ir pasiūlytų būdų, kaip jas spręsti“, – apie projektą renginio dalyviams pasakojo Šilutės jaunimo erdvės koordinatorius Rimvydas Petrauskis, pridurdamas, kad Šilutės rajono jaunimas nustebino kūrybiškumu ir kokybiškais vaizdo įrašais.

Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos moksleiviai sukūrė socialinę reklamą, kuria siekė atkreipti visuomenės dėmesį į savo augintinius – atsakingiau rūpintis jų priežiūra. Jų filmuką komisija įvertino kaip jautriausią socialinę reklamą.
Šilutės Vydūno gimnazijos socialinė reklama pripažinta profesionaliausia, o Kintų pagrindinės mokyklos daugiafunkcio centro – teatrališkiausia.
Šilutės pirmos gimnazijos ir Saugų Jurgio Mikšo pagrindinės mokyklos sukurti filmukai aktualiausiomis – emigracijos ir pagarbos mokytojui temomis.

Iš diskusijos su lenktynininku Benediktu Vanagu:

Kaip prasidėjo jūsų lenktynininko karjera?

Prisipažinsiu, keturiolikos metų važinėjau automobiliu į mokyklą neturėdamas vairuotojo pažymėjimo… Automobiliais domėjausi visada, buvau įsitikinęs, kad greitesnio už mane Vilniuje nėra, o gal ir visoje Lietuvoje.

Kai esi greičiausias šalyje, tada reikia įrodyti tai ir kitiems, todėl norėjau įsitikinti, ką daro lenktynininkai, ir parodyti jiems, kad nemoka važiuoti… Mano lenktynininko karjera prasidėjo vėlai, 18 metų. Pamenu, už 28 tūkst. litų nusipirkau pirmąjį savo sportinį automobilį. Paskutinis automobilis, kurį pirkau, kainavo apie 500 tūkstančių eurų, tačiau man jis nėra toks brangus kaip pirmasis.

Taigi, į savo pirmąją treniruotę pasiėmiau trenerį, su kuriuo Kačerginės Nemuno žiede važinėjomės visą dieną. Dienos pabaigoje treneris pasiūlė nuvažiuoti vieną ratą greičiausiai kaip tik galiu. Atidaviau visas jėgas ir 3 km ratą įveikiau per 1 minutę ir 30 sekundžių. Tada į automobilį įsėdo treneris ir padarė tą patį. Tik įveikė ratą 10 sekundžių greičiau už mane.

Gyvenime 10 sekundžių nereiškia nieko, bet trasoje… Tai man buvo sunkiausia gyvenimo diena. Atrodė, kad sugriuvo visas mano gyvenimas. Juk iš ryto aš buvau visų greičiausias ir geriausias, o vakare nieko nebemokėjau…

vanagas-49.jpg

Kiek laiko trunka pasiruošti Dakaro lenktynėms?

Yra žmonių, kurie prieš prasidedant Dakarui tapšnoja per petį, sakydami: „Na, jums dabar reikės daug ir sunkiai dirbti…“ Tokiems atsakau, kad apie 65 procentus Dakaro jau esame įveikę. Juk dirbama treniruočių metu, o atvykęs į lenktynes parodai, ko išmokęs. Sausio 2-ąją su komanda išskrendame į Dakarą. Praėjusią savaitę jau išsiuntėme ten visą savo techniką: sunkvežimį ir tris visureigius. Įranga – jau pakeliui į Pietų Ameriką.

Dakaro lenktynėse dalyvausite septintą kartą. Iš kur kaskart atsiranda jėgų ir noro?

Į pirmąjį Dakarą išvažiavau, nes norėjau parodyti savo sportinę ambiciją, ką moku, ką galiu. Jis man nebuvo įdomus, net atrodė, kad tai pensininkų sportas, o mums – jauniems, greitiems ir žaviems – neįdomu. Suprantama, laikui bėgant, įgauni daugiau patirties…

Prieš 10 metų gal tik svajojau, kad Dakarą būtų smagu įveikti, o prieš 7 metus – dalyvavau pirmosiose lenktynėse. Įsigijome automobilį ir tikėjomės patekti tarp 25 greičiausiųjų. Tuo metu padariau labai daug įvairių klaidų… Pirmą dieną finišavome septyniolikti, o kitą dieną apsivertėme. Tada prasidėjo sunkumai: automobilį reikėjo „suklijuoti“, remontuoti ir t. t. Sunku žodžiais nupasakoti, kas yra Dakaras…

Kaip atrodo darbo diena Dakaro ralyje?

Ryte atsikeli pamiegojęs gal 3-4 valandas, aplinkui triukšmas… Po pusryčių sėdi į automobilį, važiuoji apie 300 kilometrų iki greičio ruožo starto. Užsidedi šalmą, būdamas apsivilkęs keturių sluoksnių apranga: apatinė apranga ir trijų sluoksnių kombinezonas (saugo nuo ugnies). Apsimauni pirštines, apsiauni batus ilgais aulais. Vienintelė neuždengta kūno vieta – veidas. Įsivaizduokite: taip apsirengęs nueini į 70 laipsnių įkaitintą pirtį, sėdi ant treniruoklio ir mini jį 6 valandas… Dar turi tris litrus vėsaus vandens, kurio gali atsigerti per žarnelę. Nuolat mindamas dviratį, kas sekundę turi atsakyti į tris klausimus. Jeigu atsakai neteisingai, gauni spyrį į užpakalį ar net gali prarasti gyvybę… Visada turi būti susikaupęs, koncentruotas, aiškiai žinoti, ką darai. Po 6 valandų vėl važiuoji atgal 300 kilometrų, perduodi automobilį technikams, pavalgai, nusiprausi ir eini miegoti. Po 3-4 valandų – vėl tas pats. Taip tęsiasi 2 savaites.

Kokią profesiją jums siūlė rinktis tėvai? Gal muzikanto ar mediko kelią?

Visi tėvai linki savo vaikams tik gero, bet jie nenugyvens gyvenimo už jus. Kai buvau jaunesnis, užsiėmiau dziudo ir orientaciniu sportu. Dabar automobilių sportu užsiimu daugiau kaip 20 metų. Tuo metu dziudo mokytojas sakydavo, jog meistro taisyklė – 10 tūkstančių valandų taisyklė. Jeigu tu 10 tūkstančių valandų nuoširdžiai domiesi šia sritimi, tada aplinkiniai tave vadina profesionalu, meistru.

Mano tėvukas buvo dirigentas, o mama – gydytoja, sesuo menotyrininkė, o aš – kitoks. Nesvarbu, ką tu gyvenime veiki, svarbu turėti aistrą. Kai turi aistrą, tada įgauni tikėjimo, kad tu gali, ir padarai viską…



REDAKCIJA REKOMENDUOJA