Jau ir po Velykų

Šiauliai
__Alicja_ nuotr.
Andrius Tverijonas Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Plakėmės verba, pasukome laikrodžius, atšventėme Velykas, atšventėme Teatro dieną, melavome per Melagių dieną... Kovo–balandžio sandūroje tai visai nemažai. O šį sekmadienį Atvelykis. Tiesa, jis mažiau švenčiamas. Bet kiaušinių ridenimas anksčiau buvo daugiau Atvelykio nei Velykų pramoga. Statistika byloja, kad per metus lietuvis suvalgo 271 kiaušinį. Daugiausia, aišku, per Velykas.

Įsiminė Teatro dienos šventimas Šiauliuose, „Saulės“ salėje. Grįžęs atsisukau šios šventės transliaciją iš Kauno „LRT Kultūros“ kanalu ir palyginau šį respublikinį šventimo variantą su šiaulietišku. Bent man šiaulietiškas net labiau patiko. Miestas „nunešė“ respubliką. Tą vakarą galėjau pasakyti – Šiauliuose gyvena laimingi žmonės.

Laimės indeksas

Nuo 2012 metų tokį sudarinėja Jungtinės Tautos. Dar prieš keletą metų lietuviai buvo 56 vietoje, praėjusiais metais – 52, o šiais – 50. Lenkiame latvius (53 vieta) ir estus (63 vieta). Laimingiausi suomiai, aplenkę neseniai pirmavusius norvegus. Aišku, toliau danai, švedai, šveicarai... Kur suomių sėkmės paslaptis? „Valdžia myli mus, o mes – valdžią“, – sako suomiai.

Ar tikrai Lietuva laimingėja? Norisi patikėti. Suprantu, kad atsakymui reikalingi trys kriterijai: darbas (uždarbis), šeima ir hobis (atostogų kelionės ir t. t.). Aišku, galima pasiguosti, jog nuolatos laimingas nebūsi. Suomijoje irgi kiaurus metus saulė nešviečia. Sako, po 14 (dviejų savaičių) saulėtų dienų, žmogui norisi darganos.

Iš statistikos rinkėjų sužinojau, kad lietuviai labiausiai vertina darbštumą, norą dirbti, kurti. Po to seka rūpestis sveikata, šeima. Nepamirštas ir priesakas: „Šventes švęsk.“ Tarp didžiausių vertybių nurodytas patriotizmas, religingumas, išsilavinimas, žodžio laisvė, sąžiningumas, dalyvavimas visuomeninėje veikloje, žmonių pagarba... Daugelis kitų šalių respondentų pritaria minčiai, kad darbas žmogaus gyvenimui suteikia prasmę. Žodžiu, noru dirbti mes nesame išskirtiniai. Nors gal statistikos duomenų rinkėjams tiek mes, tiek kiti bando pasirodyti geresni, negu iš tikrųjų yra.

Grįžtant prie Teatro dienos šventimo, tai per vakarėlį po oficialiosios dalies faktą, kad šiauliečiai moka linksmintis, paryškino teatro žmonių pasirodymas senųjų rokerių kailyje. Nustebau, išgirdęs juos puikiai valdant gitaras, perkusinius instrumentus, turint balsus. Pamąsčiau, jog kol bus šie žmonės, miestas nežlugs. Ypač man įsiminė aktorių atlikta M. Tamošiūno daina J. Degutytės žodžiais „Žingsniai“. Su kompozitoriumi Mindaugu Tamošiūnu yra tekę ilgai bendrauti, tad drąsiai galiu pasakyti, jog jam tos dainos šiauliečių atlikimas būtų labai patikęs. O poetė Janina Degutytė jau tuomet sakė, jog šis jos eilėraštis, įvilktas į muzikinį rūbą, ypač gerai suskambo.

Rašau tai todėl, kad neseniai bičiulis, organizuojantis koncertus įvairiuose Lietuvos miestuose, pasakojo, jog pasirodymams Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje muzikantai atsidėję ruošiasi, o į Šiaulius važiuoja atsipalaidavę, gal tik tepasako „Kaip nors“. Draugas dėl šito apkaltino ne muzikantus, bet Šiaulių publiką, kuri, anot jo, visiškai nereikli ir atlikėjai, laikui bėgant, pradeda šitaip elgtis. Tam draugui tegaliu atsakyti: „Dėl šiauliečių tu neteisus, o visa kita – pačių muzikantų problemos.“

Tikras inteligentas tas, kuris, užmynęs ant katės,
ją pavadina kate

Taip „Laiptų galerijoje“ šmaikštavo rašytojas Liutauras Degėsys. Vienas mano bičiulis virš savo lovos pasikabinęs užrašą „Negali būti nelaimingas“. Atsikeli ir perskaitai.

Bet kaip būti laimingam, jei Vokietijoje prekybos centrų ar restoranų darbuotojų atlyginimai 1 400 eurų (ir daugiau), Lietuvoje – 700 eurų (geriausiu atveju). Lietuvoje prekybos centrai prekes gauna ta pačia kaina kaip ir Vokietijoje, mūsų restoranų savininkai bulves, morkas, mėsą ir kitus produktus susiperka už tą pačią kainą kaip ir savininkas vokietis. Elektros, vandens, dujų kainos panašios. Patalpų nuomos kaina pas mus dargi mažesnė. Prekybos centruose parduodamų prekių kainos tokios pat ir ten, ir pas mus. „Steiko“ kaina restorane ir Lietuvoje, ir Vokietijoje – 20 eurų. Skirtumas tik atlyginimo. Niekaip nesuprantu, kur dingsta tie 700 eurų. Mokesčiai? Atrodo, mažinsi ar nemažinsi pas mus maisto produktų, vaistų ar kitų prekių apmokestinimą, vis tiek jie kainuos tiek pat. Prekybos tinklų ir farmacininkų godumui ribų nebus. Dar pagalvoji, o kam tuomet tuos mokesčius ir mažinti, nes tik pensijoms, švietimui mažiau surinksime.

Visi mes turime svajonių. Mėgstame gyventi fantazijų pasaulyje. Atrodo, jeigu kas leistų pakartoti gyvenimą, visai kitaip jį nugyventume. Ne vienas esame įsitikinęs, kad gimėme ne laiku, nors populiari daina poeto Algimanto Baltakio žodžiais, kurią kažkada dainavo „Gintarėliai“, o paskui šiauliečių „Vairas“, sako kitaip: „Gimiau pačiu laiku.“ Štai ir aš kartą pamąsčiau, kad gimiau per anksti. Jei būčiau gimęs vėliau, gal būčiau pamatęs pasaulio pabaigą. Nors kas iš to – vaizdelis neturėtų būti mielas.

Prastos nuotaikos į parduotuvę kojos geriausia nekelti. Prisipirksite ko nereikia. Bet kur atsidūrus – gera nuotaika svarbiausia. Net ligoninėje. Kas iš to, jei tegalvosite, kad pavojingiausios ligoninių vietos – priėmimo ir reanimacijos skyriai bei operacinės.

Laimė – tai ko nors siekimas

Neseniai mielai perskaičiau Harukio Murakamio romaną „Išgirsk vėjo dainą“. Tai pirmasis autoriaus romanas, bet kadangi ne juo Murakamis išgarsėjo, tiek angliškai, tiek lietuviškai jis pasirodė visai neseniai. Romano herojus – laisvas žmogus, mėgstantis pasėdėti bare, pasiklausyti džiazo muzikos, turi kelis draugus, o svarbiausia – jam to pakanka ir jis laimingas.

Tad vis dėlto kas ta laimė? Mano manymu, laimė – tai ko nors siekimas. Laimės nebus, jei jausiesi nelaimingas. Moterys trokšta pagiriamų žodžių iš vyro, bet vyrai irgi to tikisi iš moterų. Moters žvilgsnyje neužrašytas jos telefono numeris, bet užrašyta, ar jūs to numerio vertas. Tai ne mano žodžiai. Kažkur girdėjau.

Kai ginčijamasi dėl Lukiškių aikštės paminklo, pamąsčiau apie indų kilmės britų skulptorių Anishą Kapoorą, kuris tokioms aikštėms sukonstravo skulptūrą „Dangaus veidrodis“. Tai ovalus veidrodinis rutulys aikštės centre. Žmonės jame mato save, kitus žmones, medžius, pastatus, dangų... Anisho Kapooro paminklai nuo 6 iki 35 m aukščio. Pirmiausia tokio paminklo panoro londoniečiai, vėliau panašūs pastatyti Niujorke, Braitone, Čikagoje... Kiekvienoje vietoje paminklai kažkiek vienas nuo kito skiriasi. Bet kiekviename jų matai save.

Lietuviai gali pasidžiaugti gyvenantys ramiame krašte: jokių žemės drebėjimų, tornadų, baisių šalčių ar karščių. Bet, geriau pagalvojus, mes gyvename šalia vulkano. O tas vulkanas – tai Rusija. Apie tai pamąsčiau, neseniai pasižiūrėjęs Rusijoje uždraustą režisieriaus Armando Iannuccio kino filmą „Stalino mirtis“. Ypač įsiminė Berijos ir Chruščiovo šokis, daužantis pilvais. Tarsi būtų juokinga, tačiau tvyro slogi ir grėsminga nuotaika.

Bet šiandien norisi grįžti prie temos apie laimę. Ar džiaugiamės prasidėjusiu balandžiu? Juk jau tikras pavasaris. Deja, yra tokių, kurie sako, jog ir šis mėnuo nelaimingas. Tokiems kiti nelaimingi mėnesiai yra: sausis, vasaris, kovas, gegužė, birželis, liepa, rugpjūtis, rugsėjis, spalis, lapkritis ir gruodis.

O jei apie Šiaulius, tai dar norėčiau paminėti arenoje pamatytą puikų A. Gluskino režisuotą spektaklį „Pietinia kronikas“ pagal R. Kmitos romaną. Gi kažkadais, baigęs vidurinę ir išvykdamas iš Šiaulių studijuoti, tėvams pasakiau: „Į šitą miestą aš daugiau negrįšiu.“ Likimas sudėliojo, kad teko grįžti ir dar džiaugtis, kad miestas priėmė. Be to, atradau būdą, kaip susigyventi su miestu. Jį reikia prisijaukinti. Norėčiau miesto prieigose prie pagrindinių kelių išvysti plakatą su besišypsančiu jaunuoliu ir užrašu: „Aš lieku Šiauliuose – aplankykite.“