Nepripažįsti patyčių – negali vadovauti mokyklai

Patyčios mokykloje – daugelio pasaulio šalių socialinė problema, tačiau Lietuvos mokyklose patyčių patyrimo dažnis yra pats didžiausias. Tai patvirtina ir Pasaulio sveikatos organizacija, skelbianti, jog Lietuvos moksleiviai pirmauja patyčių patirtimi.

Ši didelė problema susijusi su moksleivių sveikatos sutrikimais, negatyviomis gyvensenos ypatybėmis. Atrodo, kad kitą žeminantis elgesys yra tapęs norma ne tik vaikams, bet ir, deja, nėra suvokiamas kaip visos visuomenės problema.

Siūlydamas idėjas patyčių problemai spręsti, G. Girdvainis susidūrė su ne vienu Šiaulių miesto mokyklos vadovu, tvirtinančiu, jog jų vadovaujamose mokyklose patyčios neegzistuoja.

„Mokyklos direktorius ar jo pavaduotojas, teigiantis, jog jų mokykloje nėra patyčių, yra visiškai atitrūkęs nuo realybės. Stengdamiesi išsaugoti vadinamąjį gerą mokyklos vardą, mokyklos vadovai nė nežino, kas iš tiesų vyksta, tad vargu ar turi kompetencijos jose dirbti“, – svarsto dėstytojas.

Mokyklose patyčias skatina tokie veiksniai, kaip perdėtas dėmesys neigiamam vaikų elgesiui, o ne teigiamam, suaugusiųjų priežiūros stoka, pačių mokytojų tyčiojimasis, gėdinimas, grasinimai siekiant suvaldyti klasę, mokytojų nuostata, jog patyčios – nieko bloga. „Labai daug kas priklauso nuo pačios mokyklos kultūros“, – sako dėstytojas.

Neretai patyčios yra painiojamos su humoru, pajuokavimu, tačiau tai yra skirtingi dalykai. Vykstant pajuokavimams, linksma būna visiems, o kai tyčiojamasi, juokinga gali būti tik tiems, kurie tyčiojasi, arba patyčias stebintiems vaikams.

Žodis būna skaudesnis už kumštį

„Kodėl vaikai, patyrę patyčias, dažniausiai niekam nesiskundžia? – kelia klausimą dėstytojas. – Nes nenori tapti „atpirkimo ožiais“, ypač jeigu jie jau bandė sakyti savo problemą mokytojui, bet nesulaukė jokio rezultato.“

Mitas, kad kiekvienas privalo išmokti kovoti už save, todėl tam tikra dozė patyčių nekenkia, o tik padeda sutvirtėti, užsigrūdinti. Išties labai svarbu, kad vaikas mokėtų apsiginti, bet ar to gali išmokyti patyčios? Ko vaikai išmoksta iš patyčių, tai tik – agresyvaus bendravimo.

Agresyvų elgesį pastiprina ir nežinančių kaip spręsti patyčių problemą suaugusiųjų pamokymai: „duok atgal“, „pirmas nepradėk, bet jei duos tau, tai taip duok atgal, kad kitą kartą nenorėtų lįsti prie tavęs.“

Jeigu mokytojas nelaiko prasivardžiavimo netinkamu elgesiu ir galvoja, kad tai yra normalus dalykas, jis prasivardžiavimo ir nestabdys.

„Labai tikėtina, kad mokytojas klasėje reaguos greičiau į smūgį kumščiu nei į garsiai ištartą pravardę ar į kitokios formos vaiko pažeminimą. Tačiau žodinės patyčios įsimenamos ilgam, jos yra skaudesnės“, – sako dėstytojas, kuriam ne kartą teko išgirsti iš vaikų, jog „geriau juos būtų primušę nei užgaulioję žodžiais.“

Stebėtojai tampa aukomis arba besityčiojančiais

Nors patyčios vyksta ir lopšeliuose-darželiuose, aktyviausias patyčių laikotarpis, anot G. Girdvainio, 11–13 metų. Patyčios esti ir vyresnėse klasėse, tačiau jos subtilesnės, ne tokios atviros.

Bijodami patys tapti patyčių objektais arba nežinodami, kaip gali padėti aukai, patyčių stebėtojai nesiima jokių priemonių, galinčių tai sustabdyti. „Tie vaikai, kurie priversti nuolat stebėti patyčias, ilgainiui patys ima jaustis aukomis arba jiems gali kilti noras panašiai skaudinti“, – sako dėstytojas.

Nesprendžiama patyčių problema baigiasi liūdnai – vaiką ima varginti nuolatinė įtampa ir stresas, konfliktuojama su bendraamžiais, tėvais, atsiribojama nuo aplinkinių, kyla savižudybės rizika, linkstama nusikalsti, mažėja mokymosi motyvacija, mokantis patiriamos nesėkmės.

Mažai tikėtina, kad patyčios liausis savaime. Geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai visi mokyklos bendruomenės nariai yra įtraukiami į darbą stabdant patyčias. Jeigu klasės auklėtojas geba puikiai dirbti su auklėjamąja klase, kurios ugdo vaikų sąmoningumą, tai, žinoma, toje klasėje rezultatai bus teigiami. Bet vargu ar dėl vienos auklėjamos klasės pastangų pasikeis patyčių mastas visoje mokykloje.

„Mokyklos bendruomenė turi leisti suprasti, kad siekdama sumažinti patyčias ne tik skatina vaikus nesityčioti iš kitų, bet taip pat ir nebūti pasyviais patyčių stebėtojams“, – sako dėstytojas.

Suaugę žmonės mokykloje yra atsakingi už patyčių stabdymą, už reagavimą ir už tai, kad vaikai mokykloje jaustųsi saugiai. Tad prevencinės programos pirmiausia yra skirtos suaugusiems, vykdomi mokymai mokytojams, su jais sistemingai dirbama, kad išmoktų ir gebėtų atpažinti patyčias, išmoktų kalbėtis su vaikais.

Pavyzdžiui, pertraukų metu vyksta budėjimai, stebima, ar vyksta patyčios. Visi darbuotojai turi reaguoti – nesvarbu, ar patyčias pamato mokytojas, ar valytoja. Tokiu būdu besityčiojantis vaikas sustabdomas vieną kitą kartą, jis mato, kad jį stebi suaugusieji, kurie reaguoja į jo elgesį, jam ilgainiui pasidaro nebemalonu tyčiotis. Tik tuomet, kai reaguoja visa mokyklos bendruomenė, sąlygų tyčiotis nebelieka.

Moralinės vertybės negrūdamos su pykčiu

Priemonės patyčioms spręsti kiekvienoje mokykloje turi būti skirtingos bei tinkamai parinktos. „Atrodo smulkmena – pasitikėjimo dėžutė, pastatyta koridoriaus gale. Tačiau ne visada tai pasiteisina, nes vaikui, patyrusiam patyčias, norint įmesti į tą dėžutę lapelį, reikia pereiti per visą koridorių, kuris galbūt niekada nebūna tuščias“, – sako
G. Girdvainis, pabrėždamas, jog vaikai turi žinoti, kad iškilus patyčių problemai gali kreiptis ne į vieną suaugusįjį, bet ir į kitus, kuriais jie pasitiki.

Paaugliui be galo svarbu, kad jis būtų suprastas ir išklausytas. Išreikšti savo problemas turi būti galima ne tik žodžiu tiesiogiai, bet ir telefonu ar elektroniniu paštu.
Vaikui turi būti suteikta teisė pasirinkti jam labiausiai priimtiną saugiausią būdą, norint papasakoti apie jo patirtas ar stebėtas patyčias.

„Skaudu pripažinti, bet dalis mokytojų nėra dėmesingi smulkmenose, tad vaikas neis ir nieko nesakys. Moralinės vertybės nėra įgrūdamos su pykčiu. Turi būti pavyzdžio kalba, tarkime, jeigu neleidžiame naudotis vaikams telefonu, tai ir patys mokytojai neturi juo naudotis per pamoką“, – sako dėstytojas.

Paaiškėjus patyčių problemai, nereikia maskuotis, jog dabar mokote matematikos ar lietuvių kalbos. Iškilus problemai, apie ją reikia kalbėti čia ir dabar, nepamirštant, jog santykiai tarp vaiko ir mokytojo turi būti grindžiami pasitikėjimu bei tolerancija.

Patyčių mastą parodo vaikų mokyklų keitimas

Šiaulių miesto savivaldybės švietimo skyriaus vedėja Violeta Damskienė sako, jog mokykloje būtina pastebėti kiekvieną vaiką, ypač nuliūdusį, rasti laiko jį išklausyti, išsiaiškinti problemą ir jam padėti. Nemokant spręsti patyčių problemos, būtina mokytis tai padaryti. Juolab kad mieste yra pedagoginė psichologinė tarnyba, kurios darbuotojai yra parengę metodiką, padedančią pedagogams įgyti žinių.

V. Damskienė pasidžiaugė, kad mokyklos turi galimybę keistis gerąja patirtimi, kurią turi Šiaulių Simono Daukanto gimnazijos mokiniai savanoriai. Gimnazija įgytą patirtį skleidžia kitoms mokykloms, organizuodama konferencijas, seminarus, mokymus, tereikia noro kartu stabdyti patyčių plitimą.

Didžiausia bėda, kai mokytojai nepripažįsta patyčių problemos buvimo. Suprantama, tai nėra patogi tema, tad lengviausia išeitis – šios problemos neturėti. Todėl dar pasitaiko atvejų, kai, iškilus patyčių problemai, mokyklos administracija vaikui, iš kurio tyčiojamasi, vietoje pagalbos pasiūlo keisti mokyklą. Būtent vaikų perėjimas į kitas mokyklas parodo patyčių mastą.