Angle down Atgal

Istorija grįžta: muziejaus fondai pasipildė unikalia medžiaga apie Rokiškio teatralus

Muziejininkai džiaugiasi – nuo šiol Rokiškio krašto muziejus turės gerokai daugiau informacijos ne tik apie teatro ištakas, bet ir apie jo gyvenimą 1982–2000 m.

Prisiminimai, afišos, fotografijos…

Ilgametis Rokiškio liaudies teatro režisierius, kultūros sostinės ambasadorius Jonas Korenka ir jo žmona Ramunė dovanojo Rokiškio krašto muziejui dalį unikalaus asmeninio archyvo. Jį sudaro per dešimtmečius sukauptos beveik šimtas fotografijų iš aštuonių spektaklių, kuriuos Rokiškyje režisavo J. Korenka, keletas afišų (viena įdomiausių yra spausdinta spektaklio „Gulbės giesmė“ afiša, kurioje dailiai ranka įrašytas spektaklio laikas, vieta ir bilieto kaina – 1 rublis), teatro jubiliejams paminėti skirti lankstinukai, spektaklių programėlės. Muziejui dovanota ir knyga „XXI a. lietuvių dramaturgija“, kurioje išspausdinta Marijos Korenkaitės (J. Korenkos dukros) pjesė „Pabėgimas į Akropolį“. Jos pastatymą rokiškėnai matė viename „Vaidiname žemdirbiams“ festivalyje.

Deja, nuotraukos be prierašų, todėl prie jų dar turės padirbėti muziejininkai. Kai kuriuos nufotografuotus aktorius ir šiandien matome scenoje arba sutinkame gatvėje, tad muziejininkams didelio vargo nebus juos atpažinti. Kiek sunkiau su tais, kurie vaidino labai jauni arba jau yra iškeliavę į anapilį. Padėti atpažinti užfiksuotus žmones sutiko ilgametė kultūros darbuotoja, buvusi liaudies teatro aktorė Irena Aleksiejienė. Fotografijose užfiksuotos aštuonių pastatymų akimirkos: O. Balzako dramos „Eugenija Grande“ (fotografuota 1983 m.), D. Psato komedijos „Reikia melagio“ (1984 m.), K. Inčiūros „Gulbės giesmės“ (1984 m.), R. Koškausko pasakos-žaidimo „Keistuoliai iš pasakų miesto“ (1984 m.), V. Vičerlio „Žmonos kaimietės“ (1987 m.), R. Augutytės, J. Korenkos ir G. Viduolio „Gyvybės rato“ (pagal Just. Marcinkevičiaus poeziją, 1991 m.), R. Samulevičiaus „Karūnos ir smėlio“ (1991 m.) bei S. Kymantaitės-Čiurlionienės „Pinigėlių“ (1999 m.).

Tokie lobiai ne kasdien atitenka, jie svarbūs ateičiai

Patys vertingiausi yra J. Korenkos atsiminimai, pavadinti „Teatro gyvybės ratas. Rokiškio liaudies teatro istorijos puslapiai 1982–2000 m.“ Juos, telpančius į 57 puslapius, interviu forma užrašė Ramunė Korenkienė, beje, ir pati dalyvavusi kultūriniame gyvenime.

Kuo ši asmeninio archyvo dalis svarbi muziejui? Tokį klausimą uždavėme Krašto muziejaus direktorės pavaduotojai muziejinei veiklai Marijonai Mieliauskienei ir archyvarei-bibliotekininkei Vilei Sarulienei.

M. Mieliauskienės nuomone, tai svarbu tiek teatro, tiek krašto kultūriniam gyvenimui. Pasak jos, dabartiniai kultūros darbuotojai apgailestauja, kad kai kurie iš gyvenimo išėję aktoriai nepaliko nė žodelio apie teatrą. „Iš atsiminimų susidaro pilnesnis vaizdas, nes vieni gali pasakoti, kaip draugiškai gyveno, o kiti – kaip rinkosi vaidmenis, su kokiais nepritekliais susidurdavo ar susipykdavo. Dabartinė karta dar atpažįsta buvusius aktorius, tačiau po 40–50 metų nebeliks amžininkų, taigi ta medžiaga ypač taps svarbi ateityje“, – įsitikinusi M. Mieliauskienė.

V. Sarulienė bendrais bruožais apžvelgė archyvuose esančią medžiagą: „Iki šiol apie teatrą turėjome iškarpų iš laikraščių, kurias surinko muziejaus darbuotojos, taip pat įvairiais keliais atsidūrusių fotografijų. Yra teatro aktoriaus Jono Mažeikio 60-ies metų jubiliejaus, Alfonso Zaukos režisuotų masinių vaidinimų nuotraukų, taip pat lankstinukų. Labai gaila, kad neturime Jono Kavoliūno kurto masinio vaidinimo „Patekėk, saulele“ nuotraukų.“

Tačiau į muziejų atkeliauja ne tik įstaigų ar organizacijų, bet ir privačių asmenų archyvai. Būtent viename jų – kraštietės Aldonos Laguckaitės-Varnienės asmeniniame archyve – V. Sarulienė rado nemažai istorijos apie Rokiškio liaudies teatrą. Tą medžiagą sudėjo į atskirą segtuvą ir priskyrė liaudies teatrui. Pasak muziejininkės, A. Laguckaitė-Varnienė dirbo Rokiškyje, Obeliuose, vadovavo liaudies šokių kolektyvui, vaidino teatre, todėl išsaugojo nuotraukų, laikraščių iškarpų, lankstinukų, netgi režisieriaus J. Kavoliūno asmeninio laiško jai kopiją.

Muziejininkai kviečia rokiškėnus pasidalinti nuotraukomis ir atsiminimais apie teatrą, kultūrinį gyvenimą ir nuramina, kad nebūtina dovanoti originalių nuotraukų – šiuolaikinės technikos galimybės leidžia muziejui pasidaryti kokybiškas jų kopijas.

Teatro be žmonių nebūna

Prisiminimus J. Korenka pradeda pasakojimu apie save: vaikystę, studijas ir paskyrimo dirbti Rokiškyje peripetijas. „Pirmasis įspūdis, susitikus su Liaudies teatro kolektyvu – kad tai labai įdomūs, originalūs, inteligentiški žmonės. Labai džiaugiausi, kad sutiko su manimi dirbti, kad patikėjo manimi, jaunu režisierium. Kiekvieną jų, pačių pirmųjų mano aktorių, labai ryškiai matau prieš akis. Labai gaila, kad apie daugelį turiu mažai išlikusių tikslių biografinių detalių. Atrodė, kad jie visada šalia, bet kada bet ką gali pasiklausti, pasitikslinti. Mes tiesiog gyvenom kartu. Visi jie mano atmintyje ir širdyje“, – atvirauja dabar Vilniuje gyvenantis J. Korenka.

Toliau chronologiškai apžvelgiami režisuoti spektakliai, įvairių švenčių, profesionaliųjų teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams“, tarptautinio mėgėjų teatrų festivalio „Interrampa“ organizavimo užkulisiai, administracinio darbo patyrimai.

Teatro gyvenimas atskleidžiamas pasakojant apie jo aktorius: farmacininką, taurios sielos žmogų Izidorių Šinkūną, legendinę aktorę Aleksandrą Kondrotienę, labai gabų ir išvaizdų Alfonsą Narvydą („…esu sakęs, kad prezidento vaidmenį skirčiau pirmiausia jam“), žurnalistą Joną Mažeikį (ne kartą apdovanotą kaip geriausio vaidmens atlikėją respublikiniuose ir tarptautiniuose festivaliuose), artistiškąsias Germą Maciulevičienę ir Ireną Aleksiejienę, spontaniškos prigimties Ričardą Rudoką, galantišką ir suprantantį humorą Antaną Rudoką, taisyklingos tarties Genovaitę Areškienę, mokytoją Juozą Butėną, kuris specialiai teatrui išvertė K. Voneguto „Su gimimo diena, Vanda Džun!“ Beje, šis aktorius 1984 m. rajono spaudoje nuotaikingai aprašė tai, kas vyksta teatro užkulisiuose.

Pasakojama apie jauniausią to meto teatro aktorių Aldeviną Mikalkėną bei vėliau atėjusią imlią, turinčią savo nuomonę Marytę Vaitkevičiūtę, daug įsimintinų vaidmenų sukūrusią Raimondą Stankevičiūtę, puikių organizacinių sugebėjimų Laimą Stasiulionytę, įdomaus balso tembro Janiną Aršauskaitę-Jankienę, jautrią ir geranorišką Nijolę Šlapelienę, kūrybingą Artūrą Kliaugą, teatrą mylinčius Romą Venckūną, Alfonsą Petrauską bei daugelį kitų.

Atskleidžiant kultūrinį gyvenimą, cituojamos rajono laikraščio „Spalio vėliava“, vėliau – „Gimtojo Rokiškio“, ir respublikinėje spaudoje pasirodžiusios publikacijos. Nemažai dėmesio skiriama talentingajam A. Mikalkėnui, teatro veteranui I. Šinkūnui, suminėti scenografai, pastatymų dalies vedėjai, apšvietėjai, kiti spektakliais rūpinęsi žmonės. „Sunku visus suminėti… Visiems, rodžiusiems susidomėjimą teatru, lipiusiems į sceną, prisidėjusiems prie teatro vyksmo jaučiu dėkingumą ir pagarbą“ – teigia J. Korenka.

Prisiminimuose apžvelgta vaikų ir jaunimo studijų veikla, režisieriaus gyvenimas palikus Rokiškį, pateikiama spektaklių statistika.

Neatitolo

Įdomu tai, kad bent keli tuometinės jaunimo studijos auklėtiniai ar kitaip su Rokiškio teatru susiję žmonės pasirinko režisieriaus kelią – tai Eligijus Daugnora, Linas Volodka, Algis Čepulis (jie statė teatre savo diplominius spektaklius), Egidijus Galvydis (tapo jaunimo studijos „Vakaris“ vadovu), Jonas Buziliauskas. Teatre vaidino ir vienas folkloro ansamblio „Gastauta“ vadovų Giedrius Viduolis.

„Viską, ką dariau, dariau įdėdamas visą savo energiją, protą, jausmus, nemokėjau gyventi „drungnai“, taupyti save. Visada savo darbe mačiau prasmę. Labai norėčiau palinkėti, kad Rokiškyje visada būtų teatras! Teatras, kuris vienija bendruomenę, kurios spektakliai sukrečia, kelia klausimus ir teikia vilties. Tegul visada sukasi amžinasis teatro gyvybės ratas!“ – optimistiškai užbaigia ilgametis teatro režisierius.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite