Angle down Atgal

Išskirtinis miestas

Draugas šmaikštauja: „Aš gimęs tą pačią dieną kaip ir Leninas.“ Mes, vyresnieji, iškart suprantame, jog tai balandžio 22 d. Jaunimui gal šita data nieko nesako. Ir puiku. Girdėjau istoriją apie bobutę Vilniuje, kuri troleibusuose, išgirdusi stotelės pavadinimą, tuoj balsu paskelbia kitą. „Pylimo“ – „Komjaunimo“, „Geležinio vilko“ – „Tarybų“. Šiauliuose neteko girdėti, kad kas nors Tilžės gatvę pavadintų Lenino gatve ar Dvaro – Melnikaitės.

Ne vienas tvirtina, kad Šiauliai išskirtinis miestas – tarsi lakmuso popierėlis. Vilniaus muzikantai sako, jog geriausia koncertus išbandyti Šiauliuose. Jei žmonės į koncertą eina, vadinasi, ir kitur pasisekimas bus. Filosofas Jurgis Dieliautas sako paskaičiavęs, jog Šiauliuose yra 12 parodinių erdvių. Nesakysi, kad mažai. Šiauliai neturi dailininko, kuris savo paveikslų kainas nustato pagal jame pavaizduotas bangas, besimušančias į krantą. O Klaipėda tokį dailininką turi. Viena banga – dar pakenčiama kaina, dvi – jau brangiau, trys – dar brangiau.

Į ką šiauliečiams labiau reiktų lygiuotis? Į vilniečius ar kauniečius? Vilniečiai mėgsta demonstruoti save, mėgsta furšetus, fotografavimąsi su ilgakojėmis manekenėmis ar šiaip žmonėmis, vadinamais žvaigždėmis. Kauniečiams labiau artimas slaptumas. Savo svarbių pažinčių jie nelinkę atskleisti. Manau, šiauliečiai turi ir to, ir to. Ir gerai.

Gyvenimas surėdė, kad daug teko skraidyti lėktuvais. Nors ir įpratau, bet kiekvieną kartą, kai lėktuvo ratai paliečia žemę, užvaldo malonus jausmas. Manau, jog toks jausmas turėtų žmogų lydėti ir kai jis, grįždamas į savo gimtąjį miestą, pamato užrašą su to miesto pavadinimu.

Dviejų gatvių miestas

Tokie yra Šiauliai – Vilniaus (bulvaras) ir Tilžės gatvių miestas. Panašūs miestai dar yra Palanga – su Vytauto ir J. Basanavičiaus gatvėmis ir Holivudas – su Beverli Hilso gatve ir Saulėlydžio bulvaru. Beverli Hilso puošni gatvė, o Saulėlydžio bulvaras – rami, nes joje daugiausia gyvena senyvo amžiaus, t. y. jau užgesusios, Holivudo žvaigždės. Yra ir daugiau tokių dvigatvių miestų. Tiesa, Šiauliai – tai dar ir pietinis rajonas, kurio atsiradimas sutapo su mano vaikyste. Pirmųjų ten pastatytų namų kvartalą žmonės praminė Taškentu, nes, sako, ten gyventi buvo atvežti taškentiečiai, po jų mieste ir jo apylinkėse įvykusio žemės drebėjimo. Nors gal labiau Taškento pavadinimas prigijo todėl, kad pietinis rajonas nuo miesto centro atrodė toli it šis Azijos miestas.

Pamenu, kaimynai, keldamiesi iš miesto centro į pietinį rajoną, džiaugėsi – gyvensime šviesiame dideliame bute... Buvo išmetami seni baldai ir perkami nauji, pavyzdžiui, trikampis stalelis – pjuvenų plokštė ant trijų plonų kojų. 10-ojo dešimtmečio pradžioje pasikeitus socialinei, ekonominei padėčiai, nuosavus namus pajėgiantys pasistatyti ar nusipirkti žmonės į juos ir išsikėlė, kiti turtingesnieji grįžo gyventi į miesto centrą, pasidarę butuose vadinamąjį euroremontą, ir mikrorajonai prarado visą sovietmečiu skelbtą žavesį.

Sako, Tilžės gatvė Šiauliuose – tai riba tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos. Tai kas tie šiauliečiai? Aukštaičiai ar žemaičiai? Manyčiau, jog aukštaičiai, turintys kažką žemaitiško. Tai unikumas. Niekur kitur tokių nėra. Šiauliečiai – atsargūs žmonės. Neskuba, nerizikuoja, apsvarsto, apgalvoja, pasitaria. Man labiausiai patinka stebėti žmones teatre. Tik Šiauliuose, pavadinus į teatrą, esu girdėjęs atsakymą, jog šiais metais jau ten buvę. Bet šiaip Šiaulių žiūrovai yra žingeidūs bei imlūs. Pertraukų metu žiūrovai, teatro fojė vaikščiodami ratu, žvelgia vienas į kito veidus, tarsi norėdami juose įskaityti, ar anie matė irgi tą patį, ką ir jie. Pagarba Šiaulių dramos teatro lankytojams, nes, kiek buvau teatre, niekada negirdėjau žiūrovų salėje skambant mobilųjį telefoną. Gal čia tik man taip pasisekė? Kai tokiais pastebėjimais pasidalijau su vienu įžymesniu miestelėnu, jis neapsidžiaugė, nes, anot jo, tai rodiklis, jog veikla mieste apmirusi.

„Kišenė“

Kai po trisdešimties metų pertraukos grįžau į Šiaulius, likimas mane suvedė su puikiu žmogumi Gediminu Beržiniu. Nuo Šiaulių, nors tai mano gimtinė, buvau atitrūkęs, o ir šiaip tuomet buvau prislėgtas visokiausių savo bėdų, todėl Gediminas pasisiūlė: „Aš būsiu tavo angelas sargas.“ Angelas sargas nusprendė, jog pirmiausia man reikia apsilankyti kavinėje „Kišenė“. „Kišenė“ man paliko didžiulį įspūdį. Iškart pajutau, jog angelas sargas mane veda teisingais keliais. Jei gerai pamenu, joje buvo tik 12 vietų. O gal 13. Iškart asocijavo su Paskutine vakariene. Už baro sukinėjosi toks neaukštas mielas barzdotas vyrukas, šiek tiek panašus į Kristų. Kristus irgi buvo neaukšto ūgio, gal tik to barmeno veidas buvo truputį apvalesnis, o Kristaus pailgas. Kristų dar jis priminė savo draugiškumu.

Įterpsiu šioje vietoje tinkantį neseniai girdėtą puikų anekdotą, kaip Kristus su apaštalais užsuko į restoraną ir paprašė 26 vietų stalo vakarienei. „Bet jūsų tik trylika?“ – nusistebėjo barmenas. „Mes sėdėsime vienoje stalo pusėje“, – paaiškino Kristus.

„Kišenėje“ irgi visi žvelgė į vieną pusę, tai yra į barmeną, tačiau matė ir vienas kitą, nes baras buvo apvalainas. Bet kas mane labiausiai „Kišenėje“ nustebino? Ogi vyrukas, užsisakęs puslitrinį bokalą alaus, bet paprašęs įpilti tik pusę, po to užsisakė 100 g degtinės, kurią supylė į alų, ir dar taurę šampano, kurį irgi supylė į bokalą. Tas šampanas man ir paliko didžiausią įspūdį.

„Kišenėje“ pastebėjau, jog nėra Šiauliuose jau tiek treninguočių, kaip kiti kad pasakoja. Tas pradžiugino. Tai prisiminiau šiomis dienomis, kai neseniai mus palikęs mados guru K. Lagerfeldas pastebėjo, jog treningas yra ženklas, kad žmogus pasidavė.

Dar vienas įspūdis, sugrįžus į Šiaulius, tai mažytis berniukas, gal šešiametis, spardantis kamuolį į garažo sieną. Jis puikiai susistabdydavo nuo sienos atšokusį kamuolį ir vėl spirdavo. Tariau jam kelis pagiriančius žodžius. Jis pasižiūrėjo į mane ir suraitęs atkišo špygą. Ir tuomet aš atpažinau – taip, tai mano jaunystės miestas. Daug kas jame išlikę, kaip ir buvo.

Miestas skirtas tiems, kurie linkę bendrauti

Apie šiauliečius esu sukūręs anekdotą, nors gal tiksliau – iš Izraelio atkeliavusį anekdotą pritaikiau mūsų miestui. Šiaulietis pagavo auksinę žuvelę. Ta paprašė ją paleisti už trijų norų išpildymą. „Noriu namo mieste, vilos prie jūros, automobilio, jachtos, gražių moterų aplink ir nesibaigiančios vasaros“, – tai būtų mano pirmas noras.

Šį anekdotą ne kartą pasakojau, atsibodo, tad pagal jį sukūriau naujesnį. Taigi, pagavo šiaulietis auksinę žuvelę. „Tu šiaulietis?“ – klausia žuvelė. „Taip“, – atsako šis. „Gali mane iškart nugalabyti“, – nusprendžia žuvelė.

Pesimistai sako, jog visi lietuviai liūdni, bet šiauliečiai ypač. Viskas nuobodu, viską gali numatyti, apie moterų amžių nusako rankinių dydis... Todėl norisi ieškoti linksmesnių istorijų. Išlikęs linksmas pasakojimas apie seneliuką, kuris, eidamas pirkti pieno, kurį kieman atveždavo ūkininkas, pinigėlius susidėdavęs į bidonėlį, tad pamiršdavęs ir tik kai ūkininkas pripildavo bidonėlį bei reikdavo mokėti, prisimindavęs.

Manau, miestą labiausiai atskleidžia penktadieniai. Juk tai pati nenormaliausia savaitės diena – jos vakaro nenusakysi, nežinai, ko gali sulaukti ir kas gali atsitikti. Darbo savaitė yra darbo savaitė ir kažko apie miestą iš jos nepasakysi, gi savaitgaliai atskleidžia tikrąjį miesto veidą – gyva mieste ar viskas sustingę.

Nors pagrindinis Šiaulių išskirtinumas – tai ne iš vieno girdėta nuomonė, jog jeigu sugebi išgyventi Šiauliuose, sugebėsi išgyventi bet kuriame kitame mieste. Tarsi Franko Sinatros dainoje apie Niujorką.

Gi jei dar apie miestą, tai jis skirtas tiems, kurie mėgsta bendrauti. Tokia turi būti miesto paskirtis. O ką vadinti normaliu miesto gyventoju? Girdėjau, jog tą, kuris susimoka komunalinius mokesčius.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite