REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2021 m. Gruodžio 19 d. 21:36

Iš­si­ruoš­ti į Bet­lie­jų

Šiauliai

Kas ga­lė­tų pa­ti­kė­ti, kad Die­vas pa­si­slė­pė kū­di­ky­je?! Ir dar: ne ka­ra­liaus rū­muo­se, o pa­pras­ta­me tvar­te. Nes rei­kė­jo, kad ne­bū­tų jo­kios kliū­ties tarp Die­vo ir žmo­gaus. Ne­rei­kia pui­kių rū­bų, praei­ti ap­sau­gų, iš­drįs­ti ženg­ti per pra­ban­gias rū­bų me­nes, kad atei­tum pas Die­vą. (Freepik nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt


197811

Jei kam te­ko bū­ti tur­būt pra­smin­giau­sio­je pi­lig­ri­mi­nė­je ke­lio­nė­je Šven­to­joje Že­mė­je, nu­vyk­ti į Bet­lie­jų, įlįs­ti į Kris­taus gi­mi­mo ba­zi­li­ką (nes la­bai ma­žu­tės du­rys) ir nu­si­leis­ti į pa­čią Vieš­pa­ties gi­mi­mo gro­tą, esan­čią dar že­miau rū­sy­je, tie ga­lė­jo pa­ma­ty­ti ką?
 

Daug visokių simbolių, tačiau ar išgyvenote ten gimusį Kristų? Ar patyrėte tą stebuklą, kad Dievas susiruošė į žemę ir gimė mažu vaikeliu, kad surastų kiekvieną ir parvestų Tėvui? Viskas priklauso nuo tikėjimo! Nuo jautrumo, įsimąstymo į Šventojo Rašto tekstus ar tiesiog tą akimirką suteiktos Dievo malonės – pajautimo širdimi dovanos. Visai besiartinant šventėms, šiandien apie tai, kur rasti Jėzų.

Dar seniai, kai pirmus kartus ankstyvoje jaunystėje keliaudavau po Europos miestus, kalėdiniu laiku matydavau kavinių, batų parduotuvių, kepyklų ir kitose vitrinose ne tik lempučių, bet šventąją šeimą – prakartėlę, primenančią, kas čia svarbiausias. Dabar jau mūsų miestuose, aikštėse būna šventoji šeima surikiuota, kartais net kokia avelė atvežta... Vedame visi vaikus ir rodome kūdikį: čia Jėzus, čia Marija, čia Juozapas, piemenys, Trys Karaliai. Ir smagumas toks. Vaikus mokome duoti dovanų – gerų darbų: aplankyti senelę, pasidalyti gėrybėmis su stokojančiaisiais. Kitaip Kalėdų džiaugsmas neateis. Ir laukiame to džiaugsmo virpančia širdimi, ir jis ateina. Po niūraus ilgo rudens ateina spindintis Kalėdų džiaugsmas: su koncertais, vaišėmis, pasisvečiavimais, apsilankymais, laužoma plotkele ir naktinėmis Mišiomis.

Bet būna, kad ateina Kalėdos, o džiaugsmo nėra. Nes gedulas. Nes kažkokia netektis, mirtis, asmeninė ar profesinė nesėkmė, sugedę santykiai, nutraukti santykiai, ligos diagnozė, užsitęsusios niūrios vidinės būsenos neįsileidžia džiaugsmo. Ši situacija žymiai palankesnė nukeliauti dvasinę kelionę į Betliejų ir sutikti Kristų. Mat iš tiesų Kristaus gimimo istorija tikrai dramatiška. Nė viena mama nenorėtų gimdyti kažkur kelionėje, gyvuliams skirtoje patalpoje, kurioje kažin ar durys buvo.

Daugybė žmonių Betliejuje, yra visokiausių: piktavalių ir geranoriškų, vietos nėra užeigoje. Evangelijoje pagal Matą randame, kad Erodas liepia išžudyti visus kūdikius ir tik stebuklingu būdu šventoji šeima suspėja pabėgti iš pavojingos vietovės. Vis dėlto šioje žmogiškai dramatiškoje situacijoje vyksta dangaus atėjimas į žemę. Kai mąstau apie šias istorijas, mane persmelkia Marijos ir Juozapo ramybė, abipusė meilė ir pasitikėjimas Dievu.

Autentiška Dievo patirtis daugeliui žmonių ateina būtent kebliausiais asmeninės istorijos momentais, kai pats žmogus suvokia, kad nepajėgus susigrąžinti gyvenimo pilnatvės, sveikatos, blaivybės, pakelti kasdienybės vargus. Tik tada miršta tas naivus vaikiškas tikėjimas, kad jei Dievu tiki, tai viskas privalo vykti gražiai ir džiaugsmingai, o žmogus varge visas savo viltis sudeda į Dievą. Tada ir įvyksta Kristaus gimimas žmogaus gyvenime! O auga Jis lėtai, Juo rūpintis kasdien reikia malda, keičiant įpročius, nuostatas, vertybes, pagal Evangeliją. Kol, subrendęs žmogaus gyvenime, Jis ima šviesti kitiems žmonėms meilės ir gerumo darbais.

Kas galėtų patikėti, kad Dievas pasislėpė kūdikyje?! Ir dar: ne karaliaus rūmuose, o paprastame tvarte. Nes reikėjo, kad nebūtų jokios kliūties tarp Dievo ir žmogaus. Nereikia puikių rūbų, praeiti apsaugų, išdrįsti žengti per prabangias rūbų menes, kad ateitum pas Dievą. Gal tik tiems, kurie rūmuose, reikia nusižeminimo ateiti į tvartą pas skurde besidžiaugiančią vaikeliu šeimą. Juk sugėdina. Sutrikdo.

Supranti, kad tavo namuose yra tiek vietos, o jie – tvarte! Tad ir pirmieji, kurie atbėgo pasveikinti vaikelio, buvo piemenys: patys be pastovios gyvenamosios vietos, klajojantys su gyvulių kaimenėmis. Tie, kuriems pagal anuomečius papročius draudžiama dalyvauti bendruomenės religinėse apeigose, mat jie religiškai nešvarūs dėl savo profesijos. Būtent jiems pirmiems angelai praneša Kristaus gimimo žinią ir paragina bėgti aplankyti gimusio dieviško vaikelio! Ir jie bėga.

Kartą benamiams suruošėme Kūčių vakarienę ir netikėtai paaiškėjo, kad privalau jiems kažką pasakyti: o ko gi jiems linkėti, ką gi jiems pasakyti? Evangeliją perskaitėme. Visi pripratę prie iškilmingo šventiško tono. Mes skubame, tuoj važiuosime į savo šiltas, jaukias šeimas, šventes, vaišes, mes atliekame savo gerą darbą... Ir staiga suprantu, kad Jėzus tai gimė nakvynės namuose ir kad jie yra patys pirmieji pakviestieji Jo pasveikinti. Tokia keista ta Dievo logika ir pasirinkimas.

Kristus yra pasaulio šviesa ir Jis atėjo į žemę. Kiekvienas, kuris Jo ieško, – randa, kuris prašo – gauna, kuris beldžia – tam atidaroma. Dabar tik asmeninis užsispyrimas, nekantrumas, išdidumas žmogų atskiria nuo Dievo. Bet ir jis gali būti įveikiamas akimirksniu: vienu atgailos ir tikėjimo judesiu. Kam grabaliotis tamsoje, jei šviesa yra, tereikia įjungti.

Tad kelionė į Betliejų pas Jėzų, ne su reikalais, o iš meilės, iš dėkingumo už tą šviesą, tinkama visokiais būdais, kaip kam išeina. Svarbu, kad viduje daugiau šviesos atsirastų, ir į kitą žmogų būtų šviesos su viltimi žvelgti. Juk Jėzus – Jo vardas – reiškia: Dievas gelbsti. Tereikia ranką ištiesti. Klaidas ir kaltes išpažinti, paprašyti atleidimo ir gyvenimo apstybės.

Popiežius Pranciškus, rašydamas apaštališkąjį paraginimą „Gaudete et exsultate“ primygtinai tvirtina: „Dievas slėpiningai yra kiekvieno žmogaus gyvenime. Net kai kieno nors egzistencija yra katastrofiška, net kai kokį žmogų matome nuniokotą ydų ir priklausomybių, Dievas yra jo gyvenime. Jei labiau vadovaujamės Dvasia, o ne savais samprotavimais, galime ir turime ieškoti Viešpaties kiekviename gyvenime.“

Ir visą laiką, rašydama šį rašinį, su atjauta galvoju apie žmones, kurie nerado išeities, neatsivėrė šviesai. Taip ir paliko šį pasaulį, nusivylę ir įsižeidę. Atsimenu jų veidus, susitikimus, akis, juokelius. Žmones, kenčiančius pyktį ir pagiežą. Jie juk per gyvenimą tiek daug gero padarė, siekė gražių dalykų, negali sakyti, kad patys kalti. Kažkas galvoje ir širdyje susivėlė. Skaudu matyti.

Kartais labai pikta, nes jų poelgiai paliečia ir mūsų gyvenimus. Tikriausiai sunkiausia kalėdinė kelionė – jų gyvenimuose įžvelgti Dievą ir Jo gailestingumą. Už juos visada galima melstis.

Atsimenu žmones, kurie taip ir prabėgo per gyvenimą nesustoję, manė, kad dar bus laiko: dėkoti, džiaugtis, daryti gerus darbus. Kiekvienam savo gyvenimas. Kiekvienam savi džiaugsmai ir vargai, kiekvienam sava kelionė į Betliejų, į Kristaus gimimo šventę. Mes kiekvienas jos verti. Jėzus atėjo priminti, kad mes esame dieviškos prigimties, vieno Tėvo vaikai.

 



REDAKCIJA REKOMENDUOJA