Angle down Atgal

Įspūdingos lapkričio dienos

Lapkričio 22-ąją Vilniuje buvo garbingai laidojami 1863-1864 metų 18-kos sukilėlių ir dviejų sukilimo vadų Gedimino kalne rasti palaikai.

Šioms apeigoms buvo pasiruošta valstybės mastu: viskas vyko sklandžiai, tiksliai, pagarbiai, dalyvaujant kaimyninių šalių dlegacijoms ar atstovams. Kaišiadorių vyskupijos „Vilties tilto“ „Tėkmės“ grupė sutiko ir globojo iš Krekolės atvykusią lenkų visuomeninės organizacijos „Lancuch wzajemnosci“ delegaciją su vadovu Ryszard Przitula. Mus jau daugelį metų sieja glaudūs ryšiai. Vilniaus arkikatedroje buvo aukojamos Šv. Mišios.

O nuo jos iki Rasų kapinių koplyčios – tolimas kelias. Visa diena ant kojų, pučiant žvarbiam vėjui... Apšilimui ir trumpam poilsiui svečiai buvo pakviesti į Lietuvos katalikių moterų sąjungos būstinę (Aušros vartai 7). Jos pirmininkė Rita Baušienė supažindino su moterų veikla, pavaišino kava, arbata, sumuštiniais. Ritai talkino Kaišiadorių rajono katalikių moterų draugijos pirmininkė Marytė Šakienė. Ir vėl visi su viltiečiais ėjome bendroje eisenoje iki pat laidotuvių pabaigos.

Lapkričio 23-ąją, Lietuvos kariuomenės dieną, mūsų bičiuliai su mumis praleido Kaune. Pradžia buvo Lapių gyvenvietėje. Čia prisijungė grupelė iš Vandžiogalos lenkų bendruomenės. Visus pasitiko Kauno Arkivyskupijos apaštalinis administratorius, vyskupas Algirdas Jurevičius, puikiai vertęs lenkų kalbą. Lapėse nuo 1980-ųjų dešimtmetį Vytauto Andziulio namuose veikė pogrindinė spaustuvė, spausdinusi ir platinusi maldaknyges, istorinę patriotinę medžiagą.

Vytautas spausdino, o jo bendramintis Juozas Bacevičius platino. Į šią veiklą buvo įtraukta ir Andziulio žmona Birutė, kuri viską išsamiai mums papasakojo, parodė pačią spaustuvę ir pasipriešinimo okupantams ekspoziciją. Dabar Andziulių namuose įrengtas muziejaus filialas. Iš Lapių vykstame į Kauno senamiestį, einame į Šv. Jurgio bažnyčią, iškilusią šalia Kauno pilies ir Pranciškonų vienuolyno pastatų.

Viską rodo ir aiškina vyskupas Algirdas. Labai įdomu Kauno arkivyskupijos kurijoje, jos viduje, o ypač bokšto apžvalgos aikštelėje. Ilgai žiūrime į Didžiausių Lietuvos upių Nemuno ir Neries santaką. Žvilgsniai nukrypsta į Arkikatedrą, Rotušę, Vytauto Bažnyčią, Kauno senamiesčio pastatų stogus, kitas erdves. Atsiveriantys vaizdai gniaužia kvapą, rodos, viską stebime iš paukščio skrydžio...

O nusileidę einame į Arkikatedrą. Altoriaus kairėje – kardinolo Vincento Sladkevičiaus kapas. Mintyse prabėga žmogaus, norėjusio viską pasiekti gerumu, gyvenimas. Mūsų susikaupimas ir tyla daugiau pasako už skambius žodžius. Pasukame Vytauto bažnyčios link. Čia rašytojas Juozas Tumas – Vaižgantas dešimtmetį kunigavo, puoselėjo šią šventovę, kurią ypač buvo pamėgusi Kauno inteligentija.

O pamokslai, kuriuos deimančiukų ieškotojas sakė nepaprastai vaizdinga aukštaičių kalba, vienus pravirkdydavo, kitus priversdavo šypsotis. Čia ir jo amžino poilsio vieta. Prie bažnyčios išorinės sienos – Vaižganto skulptūra, šalia jos – šunelis Kaukas, padėjęs šeimininkui įveikti vienišumą senatvėje. Vaižgantas labai mylėjo Lietuvą, jos žmones, visada buvo pasiruošęs jiems padėti, patarnauti. Nors 2019-ieji paskelbti Vaižganto metais, galėjo jie būti ryškesni, įspūdingesni.

Pamažu tolstame nuo šios vietos, pasistipriname „Bernelių užeigoje“ ir žingsniuojame mašinų link. Su mumis ir vyskupas Algirdas, savo talentu, gabumais, darbštumu, žmogiškomis savybėmis pasiekęs tokią karjerą, visai nepasikeitęs, neišpuikęs, lygiai toks pat, koks buvo ir „Vilties tilto“ dvasinis vadovas. Tai mus džiugina ir skatina tikėti žmogumi, jo dora prigimtimi. Atsisveikiname. Svečiai iš Lenkijos vyksta su mumis. Sekmadienį jie pabuvojo Šv. Mišiose Kalvių bažnyčioje ir paliko Lietuvą iki kitų susitikimų.

Palmira Motiejūnienė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite