Žinia, virusas pavojingiausias vyresnio amžiaus ir lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms, o dauguma kitų gali šia liga persirgti pajutę tik lengvus simptomus arba iš viso nepajutę. Kitaip tariant, perserga neišėję iš namų (jiems pavojus negresia, bet jie kelia pavojų silpnesniesiems).

Tačiau dalis susirgusiųjų neišsiverčia be medikų pagalbos: jiems būtinas specialus gydymas ir įranga.

Bet pasveiksta ir jie.

JK nacionalinis transliuotojas BBC paviešino tris sveikstančiųjų istorijas: išplatinti liudijimai iš pirmų lūpų apie tai, kas dedasi žmonių galvose žinant, jog organizme vyksta žūtbūtinė kova su mirtį nešančiu virusu.

Kova dėl kiekvieno įkvėpimo

Herne Bay miesto (Kento grafystė) gyventoja 39 metų Karen Mannering laukiasi ketvirtojo vaiko, nėštumas tęsiasi 6 mėnesį. Antrąją kovo savaitę moterį ėmė kamuoti nesibaigiantis kosulys, pakilo temperatūra, ji kreipėsi į ligoninę, tačiau medikai pacientę vertino atsargiai. Tačiau kovo 11-ąją viskas apsivertė aukštyn kojomis.

„Paskambinau pagalbos telefonu 999, mano kvėpavimo garsas buvo toks blogas, kad greitoji pagalba atvyko per kelias minutes. Aš tiesiog gaudžiau orą, iš karto buvau prijungta prie deguonies aparato“, – tą dieną prisiminė Karen Mannering.

Ligoninėje jai diagnozuota Covid-19 liga bei plaučių uždegimas, apėmęs abu plaučius. Pacientė izoliuota palatoje savaitei.

„Niekas negalėjo manęs lankyti. Tai buvo tamsus vienatvės laikas. Prie lovos buvau prikaustyta 2-3 dienoms, negalėjau nueiti net iki tualeto, jie keisdavo paklodes mane tiesiog pastumdami lovoje.

Kai man pasidarydavo sunku kvėpuoti, paspausdavau pagalbos mygtuką, ligoninės darbuotojų reikėdavo laukti, kol jie apsirengs apsauginiais kostiumais – kitaip manęs apžiūrėti negalėdavo.

Nuolat telefonu bendravau su šeimos nariais, tai mane ramino. Bijojau, kad mirsiu, mano artimieji sakė, kad jau buvo pasiruošę blogiausiam.

Kovojau dėl kiekvieno oro įkvėpimo. Kovojau dėl savo ir savo kūdikio gyvybių“, – kalbėjo ji.

Karen sako niekada neužmiršianti gaivaus oro pliūpsnio į veidą, kuris ją pasitiko tą dieną, kai ji išėjo iš ligoninės.

„Važiuodami su vyru namo buvome su apsauginėmis kaukėmis, automobilio langai buvo atidaryti. Staiga ėmiau vertinti mažiausias smulkmenas“, – pasakojo ji.

Moteris šiuo metu yra izoliuota atskirame kambaryje, vengia bet kokio kontakto su namiškiais. Ji atgauna jėgas nors buvo įspėta, kad sausas kosulys gali tęstis net kelis mėnesius.

Kaip ji užsikrėtė koronavirusu, nežino. Tačiau spėja, jog grožio salone, kuriame dirba. Ji taip pat neįsivaizduoja, kodėl viruso pavyko išvengti kitiems šeimos nariams.

Jautėsi kaip sumušta

26 metų Jessie Clark iš Sheffieldo žinojo, kad virusas jai kelia didesnį pavojų nei kitiems – moteris prieš penkerius metus neteko inksto dėl ją kamuojančios lėtinės ligos. Todėl britę apėmė didžiulis nerimas, kai ji pradėjo kosėti, kvėpuoti tapo sunkiau, o netrukus ėmė trūkti jėgų net vaikščiojimui.

„Taip pat labai skaudėjo šonkaulius, nugarą, pilvą. Jaučiausi tarsi sumušta“, – prisiminė kančias Jessie.

Ji kentėjo iki tol, kol valdžia paskelbė apie karantiną – tą pačią dieną sužadėtinis moterį nuvežė į ligoninės priimamąjį, ten buvo atskirti lankytojų.

„Bijojau būti viena, tačiau jaučiausi taip blogai, jog tuo momentu norėjau tik vieno – kad kas nors man padėtų. Gavau medicininę kaukę, buvau pristatyta į skyrių, kuris naudojamas Covid-19 pacientams. Pacientų lovos buvo toli viena nuo kitos, atskirtos sienelėmis.

Testas man nebuvo atliktas, gydytojas informavo, jog tuo metu nebuvo galimybės tirti kiekvieną tačiau pareiškė manąs, jog užsikrėčiau koronavirusu. Paaiškino, kad mano patiriamas skausmas kyla iš plaučių uždegimo, liepė laikytis savizoliacijos ir gerti nuskausminamuosius.

Iki tol niekada neturėjau kvėpavimo ligų. Buvo baisu dėl nežinomybės: ar mano kvėpavimas nutrūks, ar tai normali viruso infekuoto žmogaus būklė“, – kalbėjo ji.

Jessie ligoninėje praleido 5 dienas, išrašyta iš jos vis dar sunkiai vaikšto, per parą miega po 18 valandų, kartais kosėja, tačiau kvėpuoja žymiai lengviau.

„Dauguma žmonių mano, jog jie yra nepažeidžiami, nors tai netiesa. Buvo be galo daug informacijos apie tai, kad mano amžiaus žmonių koronavirusas neveikia, bet jis tikrai tai daro“, – sakė patirtimi dalijosi moteris.

Jos sužadėtinis jokių koronaviruso simptomų nepajuto.

„Buvau arti tamsos“

Stewartas Boyle’as (64 m.) yra beveik tikras tuo, kad koronavirusu prieš kelias savaites užsikrėtė chore, kurio narys yra.

„Tame susitikime visi laikėmės saugaus atstumo. Choras susirinko ketvirtadienį, o jau sekmadienį daugelis narių skundėsi simptomais, panašiais į gripą“, – pasakojo vyras.

Jo būklė pablogėjo praėjus 10 dienų po minėto susitikimo.

„Iš pradžių silpau pamažu. Po to tapo sunku lipti laiptais, kvėpuodamas švokščiau kaip senis. Greitai negalėjau treniruotis, o galiausiai – iš viso judėti.

Virusas pažeidė mano plaučius, o kovoje su juo mano jėgos seko“, – kalbėjo britas.

Jo šeima susisiekė su greitąja medicinos pagalba, vyras buvo paguldytas į ligoninę.

„Tai buvo kažkas panašaus į filmo sceną. Buvau nuvežtas į „raudoną zoną“, ten buvo imam labai daug mėginių, man prijungė deguonies aparatą.

Kelios valandos ten buvo labai tamsios, pagalvojau: „nejaugi mano laikas baigėsi?“. Bet labai norėjau gyventi.

Jaučiu mūšį savo plaučiuose, kuris reikalauja visų mano resursų. Papildomas deguonis padėjo mano plaučiams atsigauti, pridėjo energijos nugalėti ligą.

NHS personalas dirbo nuostabiai, jie man padėjo įveikti virusą.

Vakcinos ar stebuklingo gėrimo nėra. Viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus atsparumo“, – pasakojo Stewartas.

Kovo pabaigoje jis paliko ligoninę ir toliau sveiksta namuose, yra izoliuotas nuo kitų žmonių, geria daug vandens, kad padėtų atsigauti plaučiams ir gerklei.

Tuo tarpu jo choras surengė savo nariui pasirodymą su kompiuterinės programos pagalba, skirta nuotoliniam komandos bendravimui.

„Jie atliko dainą apie mane. Tai pribloškė. Man prireiks daug laiko, kol vėl galėsiu dainuoti. Viskas, ką galiu daryti dabar – kranksėti“, – geros nuotaikos nepraranda vyras.

Anglija Today